Vienatvė nematuojama myliomis, kurios skiria vieną žmogų nuo kito

Esame žmonės. Visi skirtingi ir dėl to nepakartojami. Visi turime draugų, kad ir kokie jie būtų. Mane ir mano draugus gali skirti begalės mylių, tačiau ar tomis myliomis galiu išmatuoti savo vienatvę, kurią dabar jaučiu?

Aš gyvenu čia, kažkur prie upės vingio, o jis kažkur ten, taip toli… Jis taip toli, tačiau kad ir kaip jis bebūtų toli, aš jį pasiekti galiu… O iš vienatvės išeiti negali kaip pakelėm ir dulkėtais vieškeliais gali nueiti iki to, kuriam rūpi…

Aš žinau, kad net jeigu užsidariau visus langus ir duris, aš nesu vienas, bet galiu jaustis vienišu… Visi gali būti labai toli, o aš taip arti niekieno… Aš galiu žinoti, kad esu kažkam reikalingas, tačiau kartu galiu to nejausti…

Aš, kaip ir kiekvienas iš čia esančių, galiu susikurti sodą, kuriame gražiausias ir didžiausiais žiedais žydės vienatvė. Tačiau aš taip pat galiu susikurti sodą, kuriame gražiausia gėle žydėsiu aš pats. Vis dėlto gražiausias sodas yra, buvo ir bus tas, kuriame mūsų gyvenimas taps namais, kuriuose žydi brangiausios gėlės – draugai. Ir jei gyvenimas – sodas, tuomet draugai - gėlės. Tai koks gyvenimo sodas gražiausias?

Mes užsimerkiame, kai reikia matyti, tylime, kai reikia šaukti. Aš galiu nematyti visų tavo ydų, kurias turi, tačiau ar galiu ir turiu nematyti, kad dabar tau reikia manęs? Aš galiu nutylėti, kad elgiesi netaip, tačiau aš privalau šaukti, kai kažkam reikia pagalbos. Kas padės man, jeigu nepadėsiu pats sau bei kitiems?

Aš žinau, kad tolimų vietų nebūna. Tačiau tik tiems, kurie nebando išmatuoti vienatvės buvimo laiko ir vietos. Aš žinau, kad ir man gali nepasisekti...