Dainų šventės akimirkos

Švęsdama savo vardo Tūkstantmetį, Lietuva jį paminėjo ir viena didžiausių šių metų švenčių – Tūkstantmečio Dainų švente. Kaip visuomet, šventė vyko liepos 1 – 6 dienomis, tad visas šešias dienas netrūko įvairiausių renginių, atrakcijų, šokių ir dainų gaudesio. Šiemet „Amžių sutartinė“ sukvietė itin gausias gretas svečių bei dalyvių iš įvairiausių pasaulio kampelių: lietuvių bendruomenės iš Amerikos, Kanados, Airijos, kaimynai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos. Iš viso dalyvių buvo apie keturiasdešimt tūkstančių.

Pačias pirmąsias šventės dienas teko stebėti namuose per televiziją. Liepos 1-ą dieną vykęs atidarymas prikėlė senąjį lietuvių kultūrinį paveldą. Tą puikiai perteikė „Protėvių“ giesmė skambėjusi Sereikiškių parke. Katedros aikštėje šventės dalyvius sveikino kultūros ministras, Vilniaus miesto meras. Ta proga buvo pagerbti ir Lietuvos Jaunųjų vilčių atžalyno atstovai, iš kurių kiekvienas pasirašė garbės lentoje. Vienas iš jų energingai traukė Marijono Mikutavičiaus dainą „Pasveikinkim vieni kitus“. Pasveikinimas tapo savotiška ceremonijos ir viso atidarymo dalimi.

Bene didžiausią įspūdį paliko ansamblių šokių vakaras. Šokio motyvais jaunimas perteikė lietuvių iki šiol puoselėjamas tradicijas, švenčių papročius. Manau, šokių vakaras žiūrovus užkrėtė puikia nuotaika, trykštančia energija. Taip pat itin žavėjo profesionali choreografija: tikslūs ir sinchroniški žingsneliai, rankų mostai bei tautiniai kostiumai. Apranga išsiskyrė kiekvienas ansamblis: skirtingi apavai, skrybėlės, raštai.

Na o liepos ketvirtąją pati gyvenau Dainų šventės emocijomis, nuotaikos bei tempu, nes mūsų ansamblis ( Rokiškio kultūros centro vaikų ir folkloro ansamblis „Čirulis“ ) buvo vienas iš šventės dalyvių. Šventės ypatingai laukė mūsų mažieji ansambliečiai, kadangi kai kuriems iš jų ji pirmoji. Užsiregistravę iš kart traukėme repetuoti ir jau 15.00 laukė pirmasis pasirodymas – vaikų žaidimai skirti būtent šiai folkloro dienai „Žemenėle, žiedkelėle“. Kol linksmai sukomės ir trypėme ratelius, mažieji žiūrovai turėjo puikią atrakciją – žemuogių vėrimą. Patiems jauniausiems vėrėjams tai buvo pačios pirmos jų suvertos žemuogės. Nors veriant pirmą kartą rankutės nebuvo tokios miklios, tačiau kiekvienas liko patenkintas prizais ir su puikia nuotaika. Baigę trypti ratelius ir pynimėlius, gavome valandą laisvo laiko. Jį išnaudojome, apžiūrinėdami senuosius amatus: kalvystę, verpimą, juostų audimą. Pastarasis paliko neišdildomą įspūdį jau vien dėl audėjos kruopštumo bei rankų miklumo. Taip pat klausėmės ir stebėjome kitų ansamblių pasirodymas, iš kurių labiausiai įsiminė trio ( dviejų brolių ir sesers muzikinis pasirodymas).

16 valandą vienoje iš scenų pakeitėme pasirodymą baigiantį „Gastautos“ kolektyvą. Mažiesiems linksmai uždainavus, susilaukėme gausybės plojimų. Susirinkusius žiūrovus ( kurių buvo nemažos gretos) žavėjo mažųjų dainos, rateliai. Dainuojant didžiosioms ansamblio merginoms (jų tarpe ir man), žiūrovai pritarė plojimais, palingavimais. Baigus koncertą, keliavome žiūrėti kitų pasirodymų ir čia užklupo lietus (gerai, kad nors nesmarkus). Dar kartą apsukę ratą aplink šventę, parodas, amatus leidomės link autobuso ir jau mojome Dainų šventei.

Na o kelionė namo šįkart prailgo, kadangi joje būta visko. Vos išvažiavus iš Vilniaus sustojome, kadangi buvo norinčių pasibėgioti į kairę ir į dešinę. Išlipęs „Saulalos“ kolektyvas nestokojo geros nuotaikos, tad netrukus išgirdome jų dainas bei pamatėme pirmuosius valso apsukimus. Taip stebint šokančiuosius, pamatėme mūsų link sukantį jaunavedžiais vežiną limuziną. Neilgai trukus jis buvo apsuptas armonininkų ir dainininkų būrio, kuris jaunuosiuos kvietė į smagų ratelį. Išlydėję nustebusius paklydėlius, mūsų gretos taip pat lipo į autobusą ir netrukus tęsėme maršrutą Vilnius – Rokiškis.