Vidurvasario ramybė ir nejauki tyla. Ta, kurią vos ne vos perveria paukščio klyksmas ramiame danguje. Jis pernelyg geras, kad prabiltų viską taškančia muzikos gaida…Tik tuomet, jei atslinks nemigos nerami migla, tyliai prabils raminanti vėjo daina, užmigdanti ir neramiausią besiblaškančią sielą.. Gilioj sapnų šaly, kur, kas dar tiki, sukasi sapnų fėjos ir vaikšto karaliai, tyliai tebegroja užmirštoji arfa, kurios galią težino mažoji karalienė… Tačiau šiąnakt, rodos, apuokai nežada nutilti ir garsiai raižo miško gražią tylą… Ne, tai negerai, matyt kažkas nutiko, jei jie taip nerimsta..
Auštantis rytas sugretina liūdesį ir skausmą, atitolina džiaugsmą ir ilgesį, prišaukia nematomus ramybės Dievus. Tik kur prasmė toje ramioje dienoje? Upės srauniam vingy, kuris besileisdamas garsiai daužo atsikišusias uolas?
Ne, tai ne tai, ko reikia. Sekmadienio rytmetis – gal tik puodelis karštos arbatos, kurios kylantys garai besiplaiksto rudeniniam vėjy. Bet mes nekalti, kad esam liūdesio žmonės, juk gimę, kai medžiai pliki… Nenorim gerti šito vieni, tad gal kam puodelį arbatos išgerti kartu..?
Che, taip vienu atokvėpiu perskaičiau ir patiko šita raminanti melancholija :}
AtsakytiPanaikintiTikrai labai gražu:) Žiūrėk, gal net verta sukti ne žurnalistikos keliais, o rašytojos...:)
AtsakytiPanaikintiPatiko ir man, labai :) Šaunuolė
AtsakytiPanaikinti