2009 m. liepos 31 d., penktadienis

Pasiseks kitąmet arba tas uždegantis optimizmas

Lauke tylą drumsčiantys kaimynų balsai, nenutylantis šuns lojimas, televizorius, transliuojantis „Gustavo enciklopediją“ (jei gerai išgirdau) ir iš virtuvės sklindantis kavos aromatas verčia iš lovos. Ne, dar tikrai nesikelsiu. Vasara, o vasara - atostogos (ilgas saldus miegas). Tad antklodę užsitraukiu aukščiau ir keliauju užbaigti sapno.

Tačiau... Dorus norus sudrumsčia į kambarį nešina laikraščiu įpuolusi mama. Nejau vėl rytas su „Radijas Lietuuuusss“, pagalvoju, nes kažkodėl buvo skubama kuo greičiau įjungti kompiuterį. „Būtinai čia dalyvausi, važiuosi į Vilnių – mama.“ Aš: kas, kur, kaip, kada, kodėl?( mintyse). Mama: imk ir skaityk( moja laikraščiu). Kol kažko įnirtingai ieškoma google paieškos sistemoje, išlipu iš lovos, skubu rengtis ir aiškintis, kas tokio svarbaus vyksta. Klapsint klaviatūrai, dar mieguistomis akimis „Gimtajame“ skaitau apie naują Vyriausybės projektą – „Moksleiviai – į vyriausybę“. Politika, vyriausybė... Ir kaip sužinojau, paskaičiuosi internete, (www.lrv.lt) projekto tikslas skatinti jaunimo domėjimąsi valstybės institucijų veikla, supažindinti su politikų veikla, jų kasdieniniu darbu. Trisdešimt atrinktų mokinių turės galimybę keturias dienas praleisti Vyriausybėje.

„Sėdi ir pildai, reikia bandyt“ - balsas nuo kompiuterio. Kažkodėl atsirado prieštaravimo jausmas: nesąmonė, nepakliūsiu, ką aš ten veiksiu ir t.t. „Tikrai tave paims – pildyk.“ Gal.... gal ir ne... Na tiek to – bandom! Atsiverčiu projekto taisykles, nuostatus ir įdėmiai perskaitau. Ir štai pirmas dalykas, kuris iškart užkliūna: projekte gali dalyvauti moksleiviai, baigę 3G ar 4G klasę. Vieno iš kriterijų neatitinku, vadinasi – dalyvauti negaliu. Bet, jeigu...

Ką gi – atsiverčiu dalyvio anketą ir kruopščiai užrašinėju duomenis, kontaktus bei motyvaciją. Dar kartą patikrinusi, „prisegu“ prie elektroninio laiško, užrašau gavėjo adresą, temą ir spaudžiu „siųsti“. Darbas baigtas, lauksime atsakymo.

Antradienis. Groja „Lietus“, mama viešpatauja virtuvėj. Pagalbos neprireikia, tad lekiu prie kompiuterio ir renku www.gmail.com ( kaip ir įprastą dieną). Naujas laiškas – Nacionalinė moksleivių akademija. Iš serijos – bandykite dar kartą. „Ačiū už dalyvavimą, tačiau neatitinkate amžiaus kriterijaus, galėsite bandyti kitais metais.“ Ir mintyse kartoju: taip ir sakiau, taip ir sakiau...
Laiškas perskaitomas balsu ir iš virtuvėje triūsiančios mamos susilaukiu atsako: „ Kitais metais tikrai pasiseks“.

O po ilgų svarstymų, burblenimų ir nurimusio vidinio apmaudo suprantu, jog taisyklės yra taisyklės galbūt bus verta bandyti kitais metais. Ir vis tik, manau, jog iš kiekvieno renginio ( esi jo dalyvis ar ne) gali kažką suprasti: savo, kitų klaidas, sužinoti ką nors nauja.

2009 m. liepos 30 d., ketvirtadienis

Prisimenant tikrąją fotografiją


Gyvename skaitmeninių technologijų amžiuje, kuriame mus supa įvairios technologijos naujovės. Jei gilintumėmės vien tik į atskirą fotografijos sritį, per kelius dešimtmečius joje įvyko didelis perversmas. Retas šiuolaikinis jaunuolis iškeistų savo skaitmeninį fotoaparatą į analoginį, kurie buvo labai populiarūs ir vertinami pora dešimčių metų atgal. Pavyzdžiui į tokį fotoaparatą ,,Zenit‘as“, ,,Fed‘as“.

Fotografija man- puikus laisvalaikio praleidimo būdas, nuolat ką nors fotografuoju ar pati fotografuojuosi. Todėl kai neseniai draugas pasiūlė grąžinti senąją, tikrąją fotografiją į 21-ą amžių, maloniai sutikau.

Pagrindinis mūsų tikslas- su senoviniu fotoaparatu išfotografuoti juostelę, patiems ją ir joje esančias nuotraukas išryškinti. Laimei, draugas turėjo ,,Zenit‘ą“ ir foto didintuvą, todėl mums trūko tik nespalvotos foto juostos (abu labiau mėgstame nespalvotą fotografiją), foto popieriaus ir ryškalų.

Iškart ėmėmės darbo – surasti trūkstamas darbo priemones. Paieškas pradėjome nuo juostelės. Apvažiavę visus Kaune esančius foto centrus nusivylę grįžome namo- norimos juostos neradome. Tačiau iš vienos internetinės parduotuvės užsakyta juostelė atkeliavo per savaitę.

Antras ieškojimo etapas pasirodė dar sunkesnis. Mums, pradedantiems mėgėjams, nauji ryškalai ir popierius pasirodė šiek tiek per brangūs, todėl jų ieškojome interneto platybėse patalpintuose skelbimuose. Radome – Klaipėdoje. Taigi, gavę siuntinį ir išfotografavę juostą, skubėjome įsirengti laikiną foto dirbtuvę.

Nenorėdama juokinti profesionalių fotografų darbo eigos labai smulkiai nepasakosiu :) . Išryškinę juostą įdėjome ją į foto didintuvą. Tuomet nustatę reikiamą šviesos kiekį ir apšvietę norimos nuotraukos vaizdu foto popieriaus lapą, įmetėme jį į paruoštą ryškinimo skystį, vėliau į fiksažą. Fiksaže išmirkytas nuotraukas mirkėme vandenyje. Išdžiovinę nuotraukas turėjome pačių sukurtus atvaizdus :)

Nors nuotraukų kokybė neprilygsta padarytų foto centre, pačių padarytos nuotraukos žymiai brangesnės.



Kelios mūsų pagamintos nuotraukos:)

2009 m. liepos 26 d., sekmadienis

Laumės Juosta

Šį savaitgalį praūžė kasmetinis vaikų muzikos festivalis "Laumės Juosta". Šiemet šiam festivaliui sukako jau 15 metų, todėl šiemet ši šventė buvo išties išskirtinė. Viskas buvo atlikta taip kaip niekad. Smagu buvo stebėti vaikų džiaugsmą bei šypsenas prieš ir po jų pasirodymų. Vaikai atrodė išties laimingi galėdami dainuoti su Lietuvos muzikos "dievaičiais".

Koncerte dalyvavo daygybė Lietuvos muzikos atlikėjų bei grupių. Nors šventė truko tris dienas labiausiai man, manau ir daugeliui kitų, patiko šeštadienio programa. Ji prasidėjo nuostabia vaikų pop chorų eisena Palangoje, kurios metu vaikai visus kvietė į Laumės Juostos festivalį. Vėliau visi, kurie spėjo įsigyti bilietus į šį festivalį, galėjo stebėti nuostabius pop chorų pasirodymus su Lietuvos scenos grandais. Sekmadienį festivalis tęsėsi, toliau visi dainavo ir linksminosi.

Deja, festivalis baigėsi ir kaip sakė Laumės Juostos vėdėja, muzikos grupės "Studentės" narė Irūna: "Kai baigiasi "Laumės Juosta", kartu su ja baigiasi ir vasara". Nors liko dar visas mėnesis iki vasaros pabaigos, oras vis prastėja ir galbūt Irūna buvo teisi, gal ištikrųjų vasara baigiasi? Na, bet turime dar visą mėnesį džiaugtis ir išnaudoti visas vasaros siūlomas galimybes, tad sėkmės Jums.

Kai pasaulį norisi pažinti iš viršaus

„Skraidymas kaip ir konkretaus dalyko neduoda, tik atima daug laiko ir paplonina piniginę, galima sakyti, kad tai, tiesiog, gyvenimo būdas“– taip sako Julius Motiejūnas, tačiau įdomu sužinoti, kuo šį vaikiną vis dėlto sudomino skraidymas, jeigu, kaip jis sako, tai nieko konkretaus neduoda, tačiau tampa gyvenimo būdu?
(Pokalbis su Juliumi Motiejūnu)


Kiek laiko jau skraidai, ar kas nors paskatino tuo užsiimti?
Aš priklausau Alytaus aeroklubui trejus metus, tačiau aktyviai pradėjau skraidyti tik po metų ,todėl dabar esu atlikęs virš šimto skrydžių sklandytuvu. Konkretaus asmens, kuris paskatintų, nebuvo. Dažnai matydavau danguje skraidančius lėktuvus , tuo susižavėjau ir nusprendžiau tapti pilotu. Šį spendimą priėmiau spontaniškai, tačiau nė karto nesigailėjau.

Kodėl būtent skraidymas tave sužavėjo, o ne kita sporto šaka, kuo ji išsiskiria iš kitų? Kokią naudą iš jos gauni?
Man teko savo jėgas išbandyti įvairiose sporto šakose: karatė, vandensvydyje, tačiau tai neužpildė mano širdies, manau tai buvo ne man. Pamatęs lėktuvą , aš kiekvieną kartą nutirpdavau, kūnas tarsi sustingdavo, buvo aišku, kad aš gimiau skraidyti. Šis sportas ypatingas tuo, kad jame reikalinga pilna kūno ir proto kontrolė ir besąlygiška disciplina. Skraidymas kaip ir konkretaus dalyko neduoda, tik atima daug laiko ir paplonina piniginę, galima sakyti, kad tai, tiesiog, gyvenimo būdas.

Prieš kelis mėnesius baigei vidurinę mokyklą, tau buvo pakankamai atsakingi šie mokslo metai. Kaip pavyko suderinti mokslą ir šį hobį, kuris, kaip ką tik sakei, atima daug laiko?
Skraidymas – dėkingas sportas, jis vyksta tik vasarą ir tęsiasi iki lapkričio mėnesio. Rudenį skraidau tik savaitgaliais, todėl mokymuisi jokių kliūčių neiškyla.

Ar daug žmonių žino, kad užsiiminėji tokiu pavojingu sportu, nebando tavęs perkalbėti viską mesti ir užsiimti kuo nors kitu?
Apie skraidymą, kad tai darau, žino draugai bei artimieji, aišku priekaištavo ir nelabai leido tuo užsiiminėti motyvuodami, kad skraidau su nesaugia technika. Draugai mano, kad esu beprotis, tačiau instruktoriai tvirtina, kad esu velniškai gabus, ir tai mane džiugina.

Juliau, žinau, kad norėtum studijuoti orlaivių pilotavimą, kai tapsi pilotu ir turėsi tikrą licenziją, kokią šalį , pirmiausia, norėtum aplankyti?
Kaip civiliniam lakūnui nėra konkretumo skraidyti ir lankyti šalis, bet kaip oro lakūnui tai beprecedentiškai Bagdadą, kadangi ten vyksta koviniai oro ir antžeminiai veiksmai, o aš norėčiau būti karo lakūnas.

2009 m. liepos 24 d., penktadienis

Žmonės išplautomis smegenimis

Taip žymus žurnalistas Algimantas Čekuolis pavadino Šiaurės Korėjos revoliucionierius, bei žmones, siekiančius žūtbūt išlaikyti marksistinę ideologiją, pasaulį bauginančioje šalyje. Parinkdamas tokį apibūdinimą, gerbiamas Čekuolis neklydo. Atsižvelgiant į nuolatinius neramumus Šiaurės Korėjos viduje, įskaitant įtampą bendraujant su Pietų Korėja ir JAV, pasaulį sukrėtė dar viena žinia - Šiaurės Korėja rengiasi naujam išpuoliui, ji kuria biologinį ginklą!

Tai patvirtino Didžiosios Britanijos žvalgyba MI – 6, garsėjanti profesionaliais tyrimais politinėje plotmėje. Rimti įrodymai leidžia manyti, jog Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Čen Iro laboratorijose dirbantys mokslininkai mutuoja paukščių gripo virusą, o tinkamą mutaciją pristatys kaip biologinį ginklą. Esą pats diktatorius, vadinamas „ brangiuoju tėveliu“, yra sakęs „Nuodingos dujos ir bakterijos gali būti sėkmingai panaudotos kare“. Be to, Š. Korėjos ekonomika merdėja, žmonės išgyvena skurdą. Didžioji Š. Korėjos pajamų dalis tenka kariniams veiksmams, nors šalies valdžia žūtbūt stengiasi tai nuslėpti.

Taigi, manoma, kad sukūrus tobulą biologinį ginklą, pasakiškos pajamos tiesiog garantuotos! Nereikia nei galvoti kiek už tokį ginklą paklotų teroristinės organizacijos, o gal net ir Iranas ar Pakistanas. Deguto į ugnį pripylė ir viena mokslinių tyrimų akademijos pabėgėlių. Daktarė Yi Yong Su. Buvusi gera Š. Korėjos vadovo draugė pareiškė, kad bandymai su gripo virusu atliekami, o šiam darbui Kim Čen Iras paskyrė 300 000 mokslininkų ir laborantų.

Pati Yo Yong Su taip pat nevaikšto švariomis rankomis. CŽV duomenimis ši moteris seniau užsiėmė bandymais su žmonėmis( sveikus žmonės užkrėsdama juodlige, žinoma, toks bandymas baigdavosi mirtimi). Taip pat buvo atskleista, kad Šiaurės Korėja tokiems bandymams yra parengusi net aštuonis tyrimo centrus, iš kurių vienas pažengęs jau ganėtinai toli. Šį centrą dabar seka amerikiečių kosminiai palydovai.

Pietų Korėjos, JAV, o ir viso pasaulio spauda apie šį įvykį kalbėti vengia: pirma, dar nėra surasta išsamių ir tvirtų įrodymų, antra pykdyti Šiaurės Korėjos vadą Kim Čen Irą - tolygu prašyti Š. Korėjos pradėti karinius veiksmus. O kol pasaulis dreba, Šiaurės Korėja gyvena! Neseniai išmėginusi požeminį branduolinio ginklo testą, rengianti teroristinius antpuolius ir karts nuo karto vis pagrasindama pasauliui, Š. Korėja stengiasi kiek įmanoma ilgiau išlaikyti savo marksistinį – leninistinį judėjimą.

Tiesa, yra faktų, kad Kim Čen Iras tapo sukalbamesniu. Pastebėjęs visišką šalies ekonominę griūtį, sutinka su savo kaimynės, Pietų Korėjos, ekonominiais sprendimais. Štai P. Korėjos bandymai renovuoti Kumgangsaną ir paversti jį pramonės ir prekybos koncernu „Hyundai“ - sveikintini. Čia jau plūsta turistai iš viso pasaulio, siekiantys bent akies krašteliu dirstelėti į paslaptingą ir mitais apipintą Šiaurės Korėją. Įkurtos pramonės gamyklos gamina tik smulkius buities daiktus, tačiau tiek Š. Korėja, tiek P. Korėja patenkintos – pajamos plūsta.

Kritikuoti Š. Korėjos neverta, į kritiką ji neatsižvelgia – tik dar labiau užsirūstina ir spartina karinius veiksmus. Todėl šalys atvirkščiai, bando užmegzti diplomatinius santykius ir reikšmingus sprendimus priimti „prie kavos puodelio“. Tokį pavyzdį rodo P. Korėja stengdamasi kelti Š. Korėjos ekonomiką.

Šiame pranešime nesinori daryti grėsmingų išvadų. Palikime viltį, kad Kim Čen Iras atlyš ir vieną dieną nutrauks branduolinio ir biologinio ginklo gamybą. Tačiau, vis dėlto, nepamirškime karts nuo karto pasidomėti kaip gyvuoja viena grėsmingiausių pasaulio šalių, turinti vieną iš keturių didžiausių pasaulyje armijų!

Informacija: "Pokalbis su Algimantu Čekuoliu"

2009 m. liepos 21 d., antradienis

Užmarinuotas gyvenimas

Na, ko ir vėl susiraukei? Taip ir tikėjausi, kad tau visa tai nepatiks. Galėjai bent jau apsimesti ir įvertinti mano darbą, pastangas, paglostyti galvą ar tiesiog pasakyti ačiū. Kai atnešiau tau stiklainį, sėdėdamas saulėje, pasižiūrėjai į mane kaip į proto netekusią laboratorinę pelę ir tramdei savo lygių dantų šypseną. Dėkojau Dievui, kad sugebėjai susilaikyti, nesijaučiau visiškai apgailėtina.

Tu pasiūlei prisėsti greta- aš taip ir padariau, nes nemačiau priežasties elgtis kitaip, juk buvo tavo gimimo diena. Paėmei į rankas mano dovaną ir su ironiška šypsena veide ėmei ieškoti paslėptos minties, kurios tau nepalikau. Ilgai žaidei savo plonais pirštais, susikelęs kojas vieną ant kitos, ir atrodė, kad viskas aplink tave išnyko. Tapai stabu, sėdinčiu beorėje erdvėje ir ieškančiu deguonies mažiausiuose pasaulio tarpuose. Kuomet apvertei jį dugnu aukštyn, lyg triumfuodamas žvilgtelėjai į mane.

Tamsios rudos akys žvilgėjo pasitikėjimu savimi ir jau džiaugeisi atradęs atsakymą į mano mįslę, tačiau tu klydai, o aš leidau tau apgaudinėti save ir jaustis nenugalimu. Iškėlei stiklainį priešais saulę ir prisimerkęs ėmei skaityti, bet greitai nusivylei supratęs, kad ant jo buvo parašyta tik bereikšmė skaičių ir raidžių kombinacija „WGG:56020“. Suraukei savo juodus antakius ir vėl pažvelgei į mane. O aš sėdėjau visiškai rami ir užtikrinta tuo, ką darau. Nieko tau nesakiau, nes juk nieko ir neklausei, nebent akimis, kurių kalbos dar neišmokau suprasti. Juokinga, tiesa? Aš visai kaip ir tu- nemoku suprasti „nežmonių“ kalbos.

Viskas klostėsi taip, kaip ir buvau suplanavusi- laukiau kol tu pasiduosi, nors to nenorėjai. Žiūrėjau į tave ir mačiau, kaip susilieji su supančia aplinka- siūbuoji kaip laukinis medis, nežinantis į kurią pusę palinkti. Su lyg kiekvienu palinkimu, įžvelgiau vis didesnį apmaudą tavo veide. Pradėjai galvoti, kad ši dovana skirta ne tau, kad įvyko klaida, ar bandau tave supažindinti su savo nesuprantama humoro jausmo gyslele, tačiau ilgiau kantėti nebegalėjai. Pagaliau sulaukiau. Pastatei stiklainį ant žolės, pasirėmei į žiedais aplipusią obelį ir užvertei akis. Maniau, jog nuo tavo prisilietimo negali nieko nutikti, o štai nubyrėjo keletas žiedlapių, o galbūt tai buvo vėjo darbas, kurio aš tądien nejaučiau. Nebegalėjau ilgiau laukti ir, pasiremdama rankomis, atropojau prie pat tavęs, pasiėmiau stiklainį į rankas ir nestipriai stuktelėjau alkūne, kad nuleistum galvą. Nenorėjai, bet teko pripažinti, kad ir tu žmogus, kuris ne visada randa tinkamą problemos sprendimą. O problema tuo metu buvai tu.

Iš tiesų nežinau, ką galvojai apie žydrą stiklainio dangtelį ir apie jame plaukiojančias priemaišas. Tau kirbėjo nekantrumas, kurį bandei užgniaužti savo nepalaužiamu išdidumu, bet juk puikiai tave pažinojau ir to nepavyko padaryti. Tikriausiai pamanei, kad ši dovana- nevykęs bandymas užmarinuoti žirnelius ar burokėlius, kurių čia visiškai nebuvo. Nebuvo, kaip ir mįslės atsakymo, nes jį turėjau pasakyti aš. Labai gerai žinau, kaip laukimas skaudžiai kandžioja nervų ląsteles, todėl ilgiau nebedelsiau, juk tavo gimtadienis. Žiūrėjai į mane kaip į paiką mergšę, todėl susizgribau. Padaviau stiklainį tau į rankas ir ėmiau aiškinti viską iš eilės. Pasakojau, kad dangtelio žydrumas turės nuolat priminti mūsų vasaromis matytą padangę; kad viduje plaukiojantis rožės žiedas prasiskleis kartu su tavo svajonės išsipildymu; kad įbertos druskos, pipirų ir cukraus mišinys tai tavo emocijų dulkės, kurios niekada tavęs nepaliks.

Aš pasakojau tau tiek daug, o tu viską gėrei į save su vis didėjančiu noru- dar ir dar. Savo tamsiomis akimis stengeisi nemirksėti ir stebėti stikliniu paviršiumi slystantį mano pirštą. Tikriausiai tuomet buvo pirmas kartas, kai tu taip stengeisi. Dabar, kai ateinu pas tave, ant stalo, šalia šeimos nuotraukos, matau tą patį stiklainį, dovanotą prieš šitiek metų. Tu nuolat prieini prie jo, lengvu piršto mostu nuvalai ant mėlyno dangtelio susikaupusias dulkes ir nusišypsai, visai kaip tada, kai baigiau tau aiškinti. Ir dabar esu įsitikinusi, kad ši dovana tau labiausiai patinka.

Gal kam puodelį arbatos?

Vidurvasario ramybė ir nejauki tyla. Ta, kurią vos ne vos perveria paukščio klyksmas ramiame danguje. Jis pernelyg geras, kad prabiltų viską taškančia muzikos gaida…

Tik tuomet, jei atslinks nemigos nerami migla, tyliai prabils raminanti vėjo daina, užmigdanti ir neramiausią besiblaškančią sielą.. Gilioj sapnų šaly, kur, kas dar tiki, sukasi sapnų fėjos ir vaikšto karaliai, tyliai tebegroja užmirštoji arfa, kurios galią težino mažoji karalienė… Tačiau šiąnakt, rodos, apuokai nežada nutilti ir garsiai raižo miško gražią tylą… Ne, tai negerai, matyt kažkas nutiko, jei jie taip nerimsta..

Auštantis rytas sugretina liūdesį ir skausmą, atitolina džiaugsmą ir ilgesį, prišaukia nematomus ramybės Dievus. Tik kur prasmė toje ramioje dienoje? Upės srauniam vingy, kuris besileisdamas garsiai daužo atsikišusias uolas?

Ne, tai ne tai, ko reikia. Sekmadienio rytmetis – gal tik puodelis karštos arbatos, kurios kylantys garai besiplaiksto rudeniniam vėjy. Bet mes nekalti, kad esam liūdesio žmonės, juk gimę, kai medžiai pliki… Nenorim gerti šito vieni, tad gal kam puodelį arbatos išgerti kartu..?

2009 m. liepos 18 d., šeštadienis

Valstybės dienos iškilmės Rokiškyje



Nepabūgę vėsaus oro ir apsiniaukusio, lietų žadančio dangaus minios rokiškėnų žygiavo į Valstybės dienos šventę prie Kultūros centro. Nors žiūrovų daugumą sudarė vyresnioji karta, tačiau jų tarpe netrūko ir jaunimo. Užsiėmusios ( kartu su mama) vietą ant suoliuko laukėme šventės pradžios. Nors mobilieji rodė kelias minutes po 18val., tačiau veiksmo scenoje vis dar nebuvo matyti. Tai ne vieną ( vertinantį punktualumą) žiūrovą privertė nekantriai patrypčioti kojomis ar apskuti vieną kitą ratelį aplink spragėsių ir loterijos palapines.

Dar kiek patrypčiojus, šventė buvo pradėta: į sceną žengė Raimundėlio, Tatos, policijos pareigūno bei kitus personažus įkūnijanti humoro grupė „Ambrozija“. Grupę sudaro Rokiškyje gerai žinomi asmenys: režisierius Jonas Buziliauskas, aktoriai Kęstutis Matelis bei Giedrius Vidulis. Humoristus rokiškėnai sutiko itin palankiai: viso pasirodymo metu netilo garsus juokas ( kai kur ir kvatojimasis iki ašarų), plojimai. Taip pat kartu energingai lingavo, „Ambrozijai“ atliekant žinomų dainų improvizacijas.


Baigusi pasirodymą, grupė vietą užleido Jaunimo teatro aktoriams ir režisieriui Justinui Krisiūnui. Jaunieji aktoriukai publiką nustebino nauja muzikine programa. Jos repertuare nestigo senų, keliančių nostalgiją ( tėvų laikai), lyriškų ir linksmų dainų apie lietutį, saulutę. Jas atliko aktorės Neringa, Agne bei režisierius Justinas. Muzikinį foną suteikė: Andrius, režisierius – gitara, Julija – smuikas, Justas – klavišiniai, violončelė, Paulius – būgnai. Šiltas, nuoširdus ir linksmas pasirodymas paliko ne tik gerą nuotaiką, bet ir plačią šypseną veide.

Svarbiausias šventės akcentas – žygio aplink Lietuvą dalyvių sutikimas. Juos sutikusi publika negailėjo plojimų. Dalyvius sveikino ir dėkojo rajono mero pavaduotojas Albinas Urbonas bei banko skyriaus vadovas Antanas Vagonis. Taip pat įsimintina akimirka buvo
ir vėliavos, padarytos iš spalvotų balionų, paleidimo ceremonija.

Po iškilmingos balionų paleidimo ceremonijos, kalendamos dantimis, leidomės namo.

2009 m. liepos 15 d., trečiadienis

Kinas mieste, miestas kine

Birželį startavęs projektas "Kinas mieste, miestas kine" vakar jau pasirodė ir Kaune su filmu "Adomas nori būti žmogumi". Projektas pritraukė nemažą publiką žmonių įvairaus amžiaus: nuo pačių mažiausių, kurie atėjo dar atvesti mamyčių, iki pagyvenusio amžiaus žmonių, kurie nori prisiminti tuos senus "savo laikų" filmus.
Į šias filmų peržiūras verta eiti ne tik dėl to, kad visa tai yra nemokama, bet dar ir dėl to, kad viskas vyksta po atviru dangumi. Kas gali būti geriau, kaip prisėsti ant pievos šiltą vasaros vakarą su gera draugų kompanija ir pažiūrėti gerą, nesugadintą kiną? Dabar belieka melstis, kad nesulauktume lietaus.
Filmų repertuaras žavi savo paprastumu. Galėsite pamatyti įvairius filmus nuo 1929-ųjų iki 2004-ųjų metų. Taigi filmai turėtų patikti ne tik užkietėjusiems kinomanams, bet ir paprastam žiūrovui. Beje, daugelis filmų bus rodomi nespalvotame ekrane. Taigi nusipirkite didžiulę porciją spragėsiu ir pasiruoškite gauti milžinišką nostalgijos dozę žiūrint senąjį kiną.

Daugiau informacijos: http://www.kinasmieste.lt/

Kadras iš filmo "Adomas nori būti žmogumi"

Vienatvė nematuojama myliomis, kurios skiria vieną žmogų nuo kito

Esame žmonės. Visi skirtingi ir dėl to nepakartojami. Visi turime draugų, kad ir kokie jie būtų. Mane ir mano draugus gali skirti begalės mylių, tačiau ar tomis myliomis galiu išmatuoti savo vienatvę, kurią dabar jaučiu?

Aš gyvenu čia, kažkur prie upės vingio, o jis kažkur ten, taip toli… Jis taip toli, tačiau kad ir kaip jis bebūtų toli, aš jį pasiekti galiu… O iš vienatvės išeiti negali kaip pakelėm ir dulkėtais vieškeliais gali nueiti iki to, kuriam rūpi…

Aš žinau, kad net jeigu užsidariau visus langus ir duris, aš nesu vienas, bet galiu jaustis vienišu… Visi gali būti labai toli, o aš taip arti niekieno… Aš galiu žinoti, kad esu kažkam reikalingas, tačiau kartu galiu to nejausti…

Aš, kaip ir kiekvienas iš čia esančių, galiu susikurti sodą, kuriame gražiausias ir didžiausiais žiedais žydės vienatvė. Tačiau aš taip pat galiu susikurti sodą, kuriame gražiausia gėle žydėsiu aš pats. Vis dėlto gražiausias sodas yra, buvo ir bus tas, kuriame mūsų gyvenimas taps namais, kuriuose žydi brangiausios gėlės – draugai. Ir jei gyvenimas – sodas, tuomet draugai - gėlės. Tai koks gyvenimo sodas gražiausias?

Mes užsimerkiame, kai reikia matyti, tylime, kai reikia šaukti. Aš galiu nematyti visų tavo ydų, kurias turi, tačiau ar galiu ir turiu nematyti, kad dabar tau reikia manęs? Aš galiu nutylėti, kad elgiesi netaip, tačiau aš privalau šaukti, kai kažkam reikia pagalbos. Kas padės man, jeigu nepadėsiu pats sau bei kitiems?

Aš žinau, kad tolimų vietų nebūna. Tačiau tik tiems, kurie nebando išmatuoti vienatvės buvimo laiko ir vietos. Aš žinau, kad ir man gali nepasisekti...

2009 m. liepos 13 d., pirmadienis

Atostogos? Tranzuojam!

Po gerą mėnesį planuotos kelionės (atostogų) ir įtemptos savaitės lagaminų, sveriančių ne vieną toną (visai nesvarbu, jog išvažiuoji tik kelioms dienoms padrybsoti prie jūros ar aplankyti svečios šalies), krovimo, sėdi į šiltą bei patogią mašiną, autobusą, lėktuvą ar kitą transporto priemonę, padėsiančią pasiekti kelionės tikslą. Turbūt tik tada susimąstai, jog ir Tavo piniginės neaplenkė visų dievinama KRIZĖ, o kaip brangiai Tau kainavo kelionės bilietai ar kuras...! Tipiška, tačiau kas sakė, jog keliauti galima tik taip? Pigiausias ir turbūt ekstremaliausias būdas išvykti iš rutinos - tranzavimas arba autostopas, dar vadinamas hitch-hiking'u.

Lietuvoje šis keliavimo būdas sparčiai populiarėja. Dar 1996m. buvo įkurtas Vilniaus autostopo klubas, kurio pagrindiniai tikslai - organizuoti keliones, ekspedicijas, ruošti profesionalius keliautojus, bendradarbiauti su užsienio klubais ir pan. Ši organizacija vienija ne tik Lietuvos, bet ir kitų pasaulio šalių tranzuotojus, turinčius bent 16 metų (daugiau informacijos apie šį klubą galite rasti oficialioje jo svetainėje - (http://www.autostop.lt/ ).

Tačiau norint patirti nuotykių priklausyti klubui nebūtina! Devyniolikmetis Andrius tranzuoja nuo penkiolikos ir nepriklauso jokiai autostopininkų organizacijai, tačiau mielai sutiko mums papasakoti apie šį keliavimo būdą ir savo keliones po užsienį.

Andrius.: Vieni bendraminčiai, besileidžiantys į tokias keliones siekia užsidirbti šiek tiek pinigų grodami gatvėse, kiti siekia gerai praleisti laiką, treti tikisi pažinti naujas kultūras. Neneigsiu - šie dalykai yra neatsiejama mano kelionių dalis. Vis dėlto mano tikslas keistesnis ir neretam nesuprantamas. Mano siekis - sutikti kuo daugiau sunkumų kelyje. Kuo daugiau stingdančio šalčio naktimis, kuo rečiau mašinos stoja man tranzuojant, kuo mažiau pinigų krenta į mano gitaros dėklą, tuo man smagiau. Mano nuomonė, jog tik ekstremaliausiomis akimirkomis imama sparčiau artėti link savęs paties. Būtent dėl tokio kelionės tikslo keliauju vienas. Nenoriu būti atsakingas už kitą žmogų. Juolab neabejoju, jog reto žmogaus požiūris į keliones sutampa su manuoju.

G.: Ar kelionių metu praplėti savo pažinčių ratą? Ar palaikai ryšius su kelionėse sutiktais žmonėmis ir vėliau?
A.: Nauji žmonės yra neatsiejama nesėdėjimo namie dalis. Suprantama, jog sutikus bendraminčių, norisi su jais palaikyti ryšius ir ateityje, tad neišvengiamai taip ir darau, savo ar bendraminčių iniciatyva.

G.: Nebijai rizikos? Tokios kelionės nėra labai saugios.
A.: Rizika? Tranzuoju nuo 15 metų, dažniausiai vienas, nes tik tuomet įmanoma išvystyti tobulą pokalbį su tave pavežančiu žmogumi. Vis dėlto, nepaisant žiniasklaidoje pasirodančių faktų apie maniakų protrūkius, stovint vienam kelyje niekuomet nekilo net mintelės, jog man kažkas gali atsitikti. Žaviuosi F. Nyčės mintimi - "Pavojum patikėsi - galas Tau!".

G.: O kaip nakvynės?
A.: Viena įdomiausių kelionės dalių buvo ir bus naktis. Esi didmiesčio centre, kojos linksta iš nuovargio. Nejau ieškosi už 15 km esančio kempingo? Nejau mokėsi 40 eurų už pižonišką viešbutį? Keliauji į parką ar prie upės, stataisi palapinę vidury miesto ir miegi sau patenkintas. Žinoma, su virpuliuku širdy dėl sapnus nutraukiančių žingsnių.

G.: Kiek pinigų pasiimi tranzuodamas? Kiek kainuoja tokios kelionės?
A.: Dažniausiai imu apie 200 Lt, nors visada grįžtu išleidęs ne daugiau nei ketvirtį jų. Taip, tenka pripažinti, grojimas gatvėse nėra labai menkas pajamų šaltinis. Taip pat tenka pripažinti, jog esu per silpnas pasiimti minimalią pinigų sumą į kelionę. Gaila, bet kirminas manyje vis dar liepia vadovautis taisykle - "Atsarga gėdos nedaro".

Patarimai keliaujantiems autostopu

1) Tranzuodami tamsiuoju paros metu turėkite keletą atšvaitų.
2) Saugumo sumetimais draugams ar artimiesiems nusiųskite žinutę su Jus paėmusios mašinos registraciniais numeriais.
3) Geriausia vieta pakeleivingoms mašinoms stabdyti - dažnai mašinų pravažiuojamas kelias (geriausia - išvažiavimas iš miesto), kuriame mašinos važiuoja maždaug 80km/h greičiu.

Amerikiečių tapyba – kelionė Virdžinijos žalumom

Ekspresyvi Robo Vanderio Zee vizija sudomino daugelį lankytojų

Vasarą visi norim gamtos, iškvaitę, apkvaitę nuo karščio tiesiog limpam prie žalios spalvos, ypač mieste. Ypatingai Kaune, kur liepos 7 – tąją Žilinsko paveikslų galerijoje buvo atidaryta šešių Amerikos tapytojų paroda „Peizažų įvairovė“. Skirtingais stiliais, manierom, bet gimtosios Virdžinijos tematika susivieniję peizažo meistrai iš anapus Atlanto Kimas Abrahamsas, Gary Bowersas, Judith Judy, Inge Strack, Deividas Goslinas ir Robas Vanderis Zee savo drobėse atsivežė daug spalvų, mistikos ir švelnių potėpių meno mėgėjams.



Kultūrų draugystės vardan– dovana galerijai


Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejus džiaugiasi ir didžiuojasi galėdamas įtraukti į nuolatinę ekspoziciją Jungtinių Amerikos valstijų darbų - galerijai padovanota net 11 drobių. Muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis džiaugiasi kultūrų draugyste ir juokauja, jog Jungtinėse Amerikos valstijose lietuviai taip pat nesvetimi, juo labiau, kad atidaryme dalyvavo gerbiamas JAV meno galerijos „Alex“ direktorius Victoras Gaetanas, kuris jau 1989m. Vašingtone buvo surengęs Lietuvos atgimimo sąjūdį atspindinčią parodą.

Parodos svečiai – JAV meno galerijos „Alex“ direktorius Victoras Gaetanas su žmona

Proga išvysti japonų meno subtilybes

Paroda „Peizažų įvairovė“, jau eksponuota Vilniaus „Arkos“ galerijoje gegužės mėnesį, susilaukė didelio dėmesio tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų tarpe ir laikinojoje sostinėje. Tačiau kultūrų draugystė tuo nesibaigia – kitą savaitę, liepos 13 dieną, 16 valandą į Kauno Žilinsko paveikslų galeriją atkeliauja japonų menininkų kūriniai, įdomūs susitikimai ir paskaitos.

2009 m. liepos 12 d., sekmadienis

Dainų šventės akimirkos





Švęsdama savo vardo Tūkstantmetį, Lietuva jį paminėjo ir viena didžiausių šių metų švenčių – Tūkstantmečio Dainų švente. Kaip visuomet, šventė vyko liepos 1 – 6 dienomis, tad visas šešias dienas netrūko įvairiausių renginių, atrakcijų, šokių ir dainų gaudesio. Šiemet „Amžių sutartinė“ sukvietė itin gausias gretas svečių bei dalyvių iš įvairiausių pasaulio kampelių: lietuvių bendruomenės iš Amerikos, Kanados, Airijos, kaimynai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos. Iš viso dalyvių buvo apie keturiasdešimt tūkstančių.

Pačias pirmąsias šventės dienas teko stebėti namuose per televiziją. Liepos 1-ą dieną vykęs atidarymas prikėlė senąjį lietuvių kultūrinį paveldą. Tą puikiai perteikė „Protėvių“ giesmė skambėjusi Sereikiškių parke. Katedros aikštėje šventės dalyvius sveikino kultūros ministras, Vilniaus miesto meras. Ta proga buvo pagerbti ir Lietuvos Jaunųjų vilčių atžalyno atstovai, iš kurių kiekvienas pasirašė garbės lentoje. Vienas iš jų energingai traukė Marijono Mikutavičiaus dainą „Pasveikinkim vieni kitus“. Pasveikinimas tapo savotiška ceremonijos ir viso atidarymo dalimi.

Bene didžiausią įspūdį paliko ansamblių šokių vakaras. Šokio motyvais jaunimas perteikė lietuvių iki šiol puoselėjamas tradicijas, švenčių papročius. Manau, šokių vakaras žiūrovus užkrėtė puikia nuotaika, trykštančia energija. Taip pat itin žavėjo profesionali choreografija: tikslūs ir sinchroniški žingsneliai, rankų mostai bei tautiniai kostiumai. Apranga išsiskyrė kiekvienas ansamblis: skirtingi apavai, skrybėlės, raštai.

Na o liepos ketvirtąją pati gyvenau Dainų šventės emocijomis, nuotaikos bei tempu, nes mūsų ansamblis ( Rokiškio kultūros centro vaikų ir folkloro ansamblis „Čirulis“ ) buvo vienas iš šventės dalyvių. Šventės ypatingai laukė mūsų mažieji ansambliečiai, kadangi kai kuriems iš jų ji pirmoji. Užsiregistravę iš kart traukėme repetuoti ir jau 15.00 laukė pirmasis pasirodymas – vaikų žaidimai skirti būtent šiai folkloro dienai „Žemenėle, žiedkelėle“. Kol linksmai sukomės ir trypėme ratelius, mažieji žiūrovai turėjo puikią atrakciją – žemuogių vėrimą. Patiems jauniausiems vėrėjams tai buvo pačios pirmos jų suvertos žemuogės. Nors veriant pirmą kartą rankutės nebuvo tokios miklios, tačiau kiekvienas liko patenkintas prizais ir su puikia nuotaika. Baigę trypti ratelius ir pynimėlius, gavome valandą laisvo laiko. Jį išnaudojome, apžiūrinėdami senuosius amatus: kalvystę, verpimą, juostų audimą. Pastarasis paliko neišdildomą įspūdį jau vien dėl audėjos kruopštumo bei rankų miklumo. Taip pat klausėmės ir stebėjome kitų ansamblių pasirodymas, iš kurių labiausiai įsiminė trio ( dviejų brolių ir sesers muzikinis pasirodymas).

16 valandą vienoje iš scenų pakeitėme pasirodymą baigiantį „Gastautos“ kolektyvą. Mažiesiems linksmai uždainavus, susilaukėme gausybės plojimų. Susirinkusius žiūrovus ( kurių buvo nemažos gretos) žavėjo mažųjų dainos, rateliai. Dainuojant didžiosioms ansamblio merginoms (jų tarpe ir man), žiūrovai pritarė plojimais, palingavimais. Baigus koncertą, keliavome žiūrėti kitų pasirodymų ir čia užklupo lietus (gerai, kad nors nesmarkus). Dar kartą apsukę ratą aplink šventę, parodas, amatus leidomės link autobuso ir jau mojome Dainų šventei.

Na o kelionė namo šįkart prailgo, kadangi joje būta visko. Vos išvažiavus iš Vilniaus sustojome, kadangi buvo norinčių pasibėgioti į kairę ir į dešinę. Išlipęs „Saulalos“ kolektyvas nestokojo geros nuotaikos, tad netrukus išgirdome jų dainas bei pamatėme pirmuosius valso apsukimus. Taip stebint šokančiuosius, pamatėme mūsų link sukantį jaunavedžiais vežiną limuziną. Neilgai trukus jis buvo apsuptas armonininkų ir dainininkų būrio, kuris jaunuosiuos kvietė į smagų ratelį. Išlydėję nustebusius paklydėlius, mūsų gretos taip pat lipo į autobusą ir netrukus tęsėme maršrutą Vilnius – Rokiškis.

Projektas S.T.T. Startas

Vieną saulėtą šeštadienio rytą, einant galėjai sutikti miegmaišiais ir milžiniškomis kuprinėmis nešinus jaunuolius. Įdomu, kur kiekvienas iš jų traukė. Dvidešimties žmogučių stotelė – Rokiškio kultūros centras, kuriame startui rengėsi projektas S.T.T – sportuok, tvirtėk, tobulėk. Projekto tikslas – propaguoti sveiką gyvenseną, atsisakant žalingų įpročių, kuo daugiau sportuoti bei siekti asmeninio tobulėjimo. Iniciatorės – Jaunųjų lyderių klubo narės: Aurelija, Giedrė ir Miglė. Kaip priemonė įgyvendinti svarbiausiąjį projekto tikslą – asmeninį tobulėjimą, pasirinktas žygis. Jo maršrutas driekėsi Ruopiškio pusės link.

Susiskirstymas į paskirtas komandas- pirmasis dalykas, kurį turėjome atlikti. Buvo dvi komandos, iš kurių vienoje – dešimt, kitoje – devyni žmonės. Vienos komandos vadovė buvo Birutė, na o mūsiškių – Aleksas. Toliau sekė komandų formavimo užduotys: ėjimas per kortelių upes, skaičiavimas iki 21 ir t.t. Vadovams išdalinus lapelius, turėjome surašyti tai, ką norėtume nuveikti su savos komandos vadovu. Vieni, keliaunant norėjo pasidalinti vargais, džiaugsmais, rūpesčiais apie mokslus, egzaminus, būsimas studijas, kiti – pakalbėti apie Viską, kažkas – tiesiog pasėdėti prie laužo su gitara rankose ( deja, jos niekas nepasiėmė).

Linksmai nusiteikę, sėdome pavalgyti, kad keliaujant nepritrūktų jėgų ir energijos. Pavalgius gavome „įsakymą“, jog lygiai 12.00 vadovai mūsų lauks lauke. Deja, punktualiais pabūti nepavyko: daiktų krovimasis, kraustymas, ieškojimas, dalijimas, bėgiojimas... Todėl išsirikiavę prieš kitą komandą, kaip bausmę, turėjome dešimt kartų pabūti šokančiais briedžiais, komandos vadui – plius penki. Atlikę bausmes ir budėtojo pagalba įsiamžinę kiemelyje, išsiskyrėme: viena komanda pasuko vienu keliu, kita kitu.

Mūsų komanda turėjo dar ir ypatingą misiją: užsukti į Senukų prekybos centrą pasiimti puodo.(kad vakare neliktume alkani). Nors ir teko kiek palaukti, tačiau po ilgų kalbų, derybų misija buvo įvykdyta – puodą gavome. Nuo Senukų pajudėjome reikiamo maršruto link. Priėjome pirmąjį upelį (jų mūsų kelyje buvo tikai ne vienas), t.y. patvinusį upelį. Kilo diskusijų: bristi, šokti, statytis tiltą. Galop nusprendėme, grįžus atgal, jį apeiti. Žliugsinčiais batais žygį tęsėme toliau. Įsišvietus saulei ir nužingsniavus pirmuosius kilometrus, vadovas Aleksas pasiūlė prisėsti pievutėje: išsidžiovinti batus, drabužius, pakalbėti, atsipūsti bei pažaisti kelis žaidimus. Ilgai diskutavome, kalbėjomės, dalijomės nuomonėmis, keliavom vaizduotės vingiais bei kalbėjome, kaip kiekvienas iš mūsų jaučiasi.

Likusi kelionės dalis buvo kupina naujų potyrių, išgyvenimų, atradimų ir praradimų. Pirmasis praradimas – žemėlapis ( vadovo mestas iššūkis pabandyti apsieiti be jo). Žvilgtelėję kelis kartus, bandėme prisiminti pagrindinį kelią, įsidėmėti ženklus. Nors komandinį bendravimą užmegzti pavyko ne iš karto, tačiau vis tik priėmėme bendrą sprendimą ir keliavome toliau bei žinojome, kur mes esame. Priėjome vieną iš pirmųjų griovių (vieną iš daugelio). Persikelti per jį sudėtinga nebuvo, tad kibdamiesi į tvirtą komandos draugo ranką, lengvai tą padarėme. Kertant brūzgynų, krūmynų, krūmokšnių mišką (pasiteisino taisyklė: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių), buvo smagu, jog visad pagelbėjo šalia einantis žmogutis: mynė šakas, kirsdamas kelią tau ir kitam, laikė šakas, kad negautum stipraus kirčio per veidą. Toliau skinantis kelią per mišką, buvo mestas iššūkis – eiti nekalbant apie pusantros valandos. Aišku, iššūkis pasirodė nelengvas, juk nėra paprasta, einant būryje žmonių tylėti, tačiau galop visi priėmėme mestą iššūkį. Kelionė tyloje vyko nuolat lydima naujų gestų kalbos garsų: plojimų, baksėjimų, mikčiojimų. Brovėmės tolyn, kol priėjome naują kliūtį – platus, gilus upeliūkštis. Su nemenkai sveriančiomis kuprinėmis tai - ne juokai. Kadangi gebėjom pasinaudoti gestų kalba, tad nutarėme, jog statysimės tiltą. Vykstančios statybos džiugino ir stebino, nes darbas vyko tikrai sklandžiai ir draugiškai, tad netrukus žygiavome per pastatytąjį tiltą.

„Ir žinokit pasistatėm viską tylėdami“-, neužsičiaupdami kartojome kitos komandos nariams, pagaliau pasiekę stovyklavietę. O kol ją pasiekėme buvo visko: ir paklydimų, ir griuvimų, ir galbūt apėmusios nevilties, tačiau vienas kitą raminome plačiomis šypsenos, gera nuotaika. ir tuo, jog vis tik žinojome, kur mes esame. Be galo nudžiugome, pamatę kitos komandos narius bei priėmus jų šiltą susitikimą. Ir vėlgi – trykštančios upelio srovės – upelis.Ji teko pereiti norint persikelti pas kitą komandą. Ką gi, kas movėsi batus, kojines ir brido basomis, kas, laikantis už virvės atsargiai keliavo į kitą krantą, kas kėlėsi pas kitus, neišvengdamas „atsisėdimo“ su miegmaišiu, tačiau vargais negalais stovyklavietę ir laukiančius draugus pasiekėm. Pasistatę palapines, pavalgę – sotūs ir tikriausiai laimingi sėdėjome prie laužo ir kiekvienas pasakojome apie tai kaip jaučiamės dabar, kaip jautėmės žygiuojant.

Rytas prasidėjo nuo laužo kūrimo, košės virimo. Atsikėlę, keliavom praustis ir pusryčiauti. Po pusryčių pradėjome krautis daiktus ir ruoštis žygiui namo, kuris, be jokios abejonės, buvo taip pat kupinas įspūdžių.

Manau, jog kiekvienas, kuris dvi dienas ėjo, kepinant saulei ir nešdamas sunkią kuprinę, galėtų pasakyti, kad eiti buvo tikrai verta. Jau vien todėl, kad galėjai išbandyti save, kažką nauja, pajusti, ką reiškia visą dieną žygiavus, sutikti laukiančius draugus; nuoširdi ir paskatinanti draugo šypsena, sunkiu metu. Taip pat visi praradimai, įkritimai, atradimai, manau, davė ir savų pliusų. Juk kiekvienas pasiėmėme iš žygio tai, kas galbūt mums pravers, padės tobulėti kaip asmenybėms. Ačiū

Išeinantiems į antrąjį žygį linkiu būti dar tvirtesniems kaip komandai, nepamiršti reikšti savojo „aš manau“ bei parsinešti dar didesnes kuprines įspūdžių. Tad puikios nuotaikos ir šaunaus žygio ! ;)

2009 m. liepos 11 d., šeštadienis

Lietuvos tūkstantmečio dainų šventė


Veinas iš gražiausių projektų Lietuvoje yra Dainų šventė. Tai puiki galimybė pasirodyti kitiems ir likti pastebėtais. Mūsų miestelio jaunuoliams ,tame tarpe ir man, taip pat atsirado tokia galimbė. Rytinės repeticijos buvo sunkios ir kiek varginančios. Ar saulei šviečiant ar lietui lyjant mes šokom ir repetavom. :) Beabejo, kad nesijaustume išsękusiais mus maitino Lukiškių mokyklos virėjos. Taip dirbdami visą savaitę pasiekėme didelių rezultatų.

Po ilgų repeticijų turėjom laisvo laiko, kurį praleisdavom Vilniaus senamiestyje. Ir atėjo ta diena, kada minios šokėjų, susiburdami Žalgirio stadione, suko ratelius. ;) Minios žiūrovų stebėjo renginį laikydami rankose fotoaparatus. Šokių stadione pynėsi įvairūs raštai, kuriuos sudarė šokėjai.

Pasibaigus renginiui visi stadione šoko, linksminosi, fotografavosi

, norėdami įamžinti nuostabias akimirkas. Linksmą gryžimą namo pagyvino tautinės giesmės bei patriotinės dainos. ;D Visiems buvo smagu, nes ši galimybė gali būti vienintelė ir daugiau jau nepasikartojanti. ;)

Vietoje „N-7“ derėtų rašyti: „Mokyklinio amžiaus žmonėms“

Dauguma tarybiniais laikais gyvenusių žmonių neabejotinai prisimena vieną humoristinę laidą “Ералаш” (“Jeralašas”), prieš ketverius metus paminėjęs savo trisdešimtmetį. Puikus jubiliejus!

Taip, be abejo, vyresnio amžiaus žmonėms kandžiai ironiškas “Jeralašas” primena ilgesingą ir pilną paslapčių rusų baladę.

Paslaptis – šios humoristinės laidos varomoji jėga, šydas, dengiantis istorinę vertę, ypač kruopščiai ir originaliai nušviečiantis to meto kultūros aspektus. Šviesus humoristinis serialas sudėliotas iš atskirų pasakojimų, kuriame netrūksta vaikiškų intrigų, naujų pažinčių ir netikėtų siužeto vingių. Viskas prieš srovę.

Panašiai kaip laisvame pokalbyje su bičiuliu prisiminus kokį nors abiem žinomą smagų žalioje vaikystėje patirtą nuotykį. Kam vaikams ieškoti priešnuodžio?…

Kino žurnalas “Jeralašas” jokių būdų nesiekė vaikytis šiandien populiarių temų – narkomanijos, savižudybių, nuo kurių eskalavimo pavargo mūsų šiuolaikinė visuomenė. Pastaruoju metu visi kalba apie homoseksualizmą kaip apie vienintelį blogį pasaulyje.

Serialui sėkmingai pavyko užsiauginti savo žiūrovą. Koks jis? Esu įsitikinęs, kad ištikiamiausi jo gerbėjai – snobai, kuriuos nevilioja sensacijos ar įvairūs gandai.

Dabar mane tikriausiai norėsite apkaltinti tarybinių laikų nostalgija. Jokios tragedijos čia nėra!
Ką daryti, jeigu eiliniui žmogui gyvenimas tik blogėja, nėra jokių perspektyvų dėl savo ateities, nes atlyginimai, pensijos ir socialinės pašalpos žiauriai atsilieka nuo sparčiai aukštyn bėgančių kainų. Man sunku kalbėti apie dvasinių poreikių tenkinimą.

Pasižiūrėkite: keturios neišgalvotos buitinės grožybės iš kaimyninės Rusijos!









Bus daugiau!...

Mažas Post Scriptum: nepamirškite apsilankyti http://bedarbio.blogas.lt/ tinklapyje!

2009 m. liepos 10 d., penktadienis

Maži kultūros žiburėliai krizės duobėje


Apie tai, kaip laimingai gyventi siaučiant krizei, kalbame retai. Nieko nuostabaus, užtenka paskaityti vos truputį spaudos ar pažiūrėti televiziją – krizė visus nusmukdys į gilią duobę. Gal ir nekristum, žmogus, į tą krizės duobę, bet perskaičius, kad močiutės pensija sumažės perpus, švietimo sektoriui bandoma dar labiau karpyti lėšas ( gal net uždaryti keletą Lietuvos mokyklų ) , o dėl PVM didinimo jau kiekvienam gresia vištieną pirkti Lenkijoje, susimąstai – kaip nepanikuoti ir nemėtyti į Seimo langus kiaušinių....

Praregėjimas ir mane ištiko neseniai. Užstrigo vieno interviu metu žymaus lietuvių dainininko V. Stakėno pasakyti žodžiai „ Jaučiu, kad krizė, bet gyventi noriu“. Tokiu skambiu sakiniu maestro V. Stakėnas pakvietė visus atvykti rytoj į Kulautuvą, kur vyks kasmetinis bardų suvažiavimas „Akacijų alėja“. „ Dainininkai už koncertą pinigų negaus, visi supranta, kad jų nėra. Gavau įspėjimą, kad lėšų šiam renginiui nenumatoma ir jį apskritai gal reikėtų naikinti, dėkingas esu visiems dainininkams už jų pastangas neleisti krizei sunaikinti gražiausių šalies renginių“ – sakė garsus dainininkas. Rytoj 18 valandą Kulautuvoje koncertuos garsūs šalies dainininkai, bei svečiai iš JAV.

Vos prieš kelias dienas Vingio parke vyko kone didžiausi Lietuvos vardo minėjimo renginiai – šokių ir dainų šventės. Dalyvių atvyko iš JAV, Kanados, Australijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių. Pati jau daugelį metų esu dainų švenčių dalyvė, bet šį kartą švente grožėjausi kaip niekad. Nuvargę, vidurinių mokyklų sporto salėse miegantys šventės dalyviai, dieną mielai keliauja į ilgas šventės repeticijas. Prie jų prisijungę užsienio lietuviai šoka lietuvišką šokį – polką, žaidžia žaidimus, kalba apie Lietuvą. Kai Liepos 6 d. visas Vingio parkas griaudėjo nuo dainos „Lietuviais esame mes gimę“ čiupau telefoną ir įsirašiau šią dainą. Ir jokia krizė nesugebėjo nublukinti tos pakilios dienos. Kaip vėliau pasakė gerbiami mūsų Seimo nariai „ Dainų šventė, dėkui Dievui, mums nebrangiai atsiėjo“. Ir dėkui Dievui, mieli Seimo nariai, žmonės įrodė, kad ir be pasakiškų milijonų įmanoma džiaugtis, linksmintis, pajausti šventės dvasią. Šalia manęs šventės metu stovėjusi moteris vis nerimo: „ o bus čia kokių gražių fejerverkų? O kur kokie efektai, įgarsinimas netobulas... galėtų bent kokių gražių fejerverkų paleisti“. Norėjosi prieiti ir paklausti moters, gal ji pageidauja tokių fejerverkų, kokie į Vilniaus dangų buvo paleisti Naujųjų Metų naktį?.. Palyginimui - šokių ir dainų šventės metu buvo surengta 10 renginių, visiems jiems valstybės biudžetas bendrai skyrė 9,4 milijonus, Naujųjų Metų naktį Vilniuje sugriaudėjo fejerverkų lavina, kuriems valstybė skyrė apie 4 milijonus litų.

Įsitikinimui dar būtų galima kalbėti apie vasaros renginius Kauno Pažaislio vienuolyne, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Istorijos muziejaus kiemelis, esantis Kauno Rotušės aikštėje, liepos 15 dieną taip pat kviečia į renginį „Senamiesčio žiogas“... Šie renginiai nesikreipia į mūsų pinigines, tik į mus pačius, kad palaikytume ne pelno siekiančius kultūrinius renginius, kad iš krizės imtume visa tai, kas dar liko gera.

Žinoma, tikrai gaila, kad pučiant tokiems ekonomikos vėjams nepavyks sutaupyti Madonos koncertui. Vargu ar į Trakuose įvyksiantį, garsųjį „Pure Future“ festivalį taip pat pavyks patekti. Tačiau rytoj vyksiu į „Akacijų alėją“, kai būsiu Vilniuje, tikrai aplankysiu ir Šv. Jonų bažnyčią. Ir čia labai tinka ta skambi V. Stakėno frazė - „Žinau, kad krizė, bet gyventi noriu“.

Kai pasakos virsta realybe



Gėda prisipažinti, bet festivalyje „Pasaka Iš Rūsio“ dalyvauju pirmąjį kartą.Vis pasitenkindavau draugų įspūdžiais ir paskalomis apie begalo jaukų, gera atmosfera spinduliuojantį festivalį. Tačiau šiais metais pasiryžau ir nusprendžiau – dalyvausiu! Nors meteorologai ir pranašavo nekokius orus, apsiginklavę gera nuotaika ir paskaitę pasakų, iškeliavom ieškoti savųjų herojų.Veiksmas vyko senajame Raudondvario dvare, kuris laikui bėgant vis keitė savininkus. Prieš kelis šimtmečius Prancūzijos karininko sūnūs jame įrengė alaus daryklą, gamino ir sėkmingai prekiavo alumi.Būtent šiose patalpose ir vyko visas festivalis, salyklu vis dar kvepiančiuose alaus brandinimo rūsiuose ir teritorijoje aplink juos kur po didelių Pasakos iš Rūsio komandos pastangų įsikūrė ir šių metų festivalis.

Įžengus į dvaro teritoriją vis dar vyko šiokie tokie pasiruošimo darbai, o aplink jau zujo smalsuoliai.Vieni būriavosi prie vartų, kiti skubėjo užsiimti kuo geresnę vietą savo palapinei.Artėjant vakarui jau girdėjosi pirmieji akordai iš open-air scenos ir senojo televizoriaus namelio kuriame viso festivalio metu buvo pasakojamos pasakos.

Vakarą pradėjusios gyvos grupės sutraukė pirmuosius muzikos gerbėjus bei prikaustė jų dėmesį, neleisdamos išsiskirstyti, tik traukdamos visus artyn. Įspūdingas ugnies spektaklis ir vakaro kulminacija tapęs Ed Chamberlain gyvas pasirodymas,pakylėjo visus aukštyn,o žvaigždėtas dangus ir intelektualus techno, puikiai nuteikė nenustot naktinėti. Pajudėjus link rusių, iškilo dilema, sukti į kaire pusė (Žaibo rūsys : techno/electro) ar į dešiniąją (Griaustinio rūsys: drum & bass/dubstep). Visgi pasukome į Griaustinio rūsį ir kuriam laikui apsistojome ten. Žemų dubstep dūžių pakerėti, nusprendėme aplankyti ir Žaibo rūsį bei paįvairinti aplinką ir nepasigailėjome, nes kaip tik tuo metu gyvą pasirodymą atliko Assasid. Nuvargę po pirmosios dienos keliavome palapinės link, tačiau mintis nuo miego išblaškė Mondayjazz‘ai, puikūs šokiai vyko ir lauke! Miegas tikrai buvo saldesnis fone girdint besikartojančius žodžius: ”Mondayjazz, mondayjazz...“

Antrosios dienos rytas tik išlindus iš palapinės žadėjo galybę užsiėmimų ir nuotykių. Įvairūs workshopai, bodypaintingas, kino teatro salė, energingesni rinkosi kelionę iki artimiausių vandens telkinių. Pirmasis gaivus gurkšnis skaniojo Samsono alaus ir rytas pasidarė dar šviesesnis. Vėl besišypsantys žmonės džiaugėsi saulės spinduliais, klausė pozityvių funk‘o ir regio vibracijų, sklindančių nuo open-air scenos.Vykstantys spektakliai neleido nuobodžiauti visą dieną ir teatro mylėtojams.Vakarui keičiant dieną, o nakčiai vakarą ir atsidarius muzikinėms erdvėms, muzikos garsų nešini, iškeliavome vėl tyrinėti dieną prieš pažintu erdvių
Išaušus bemiegiam sekmadienio rytui, vieni pakavosi palapines ir miegmaišius, kiti dar tik judėjo nusnausti prieš kelionę namo, tačiau net ir išvarginti visi šypsojosi. Manau ne aš vienas po tokio savaitgalio prisiminiau pasakas ir pradėjau vėl jomis tikėti. Žinau, kad čia sugrįšiu ir kitais metais, kupinas noro atrasti naujus pasakų herojus ir prisiminti senai pamirštuosius

Fotografas: Aroma

2009 m. liepos 9 d., ketvirtadienis

Dviračiais per pavasarėjantį Kauną

Prasidėjus vasarai vėl šviečiant saulei, į gatves išriedėjo dviračiai.

Džiūgaudamas pastebiu, kad šiais metais jų daug daugiau nei praėjusiais.Dviratininkų padaugėjimas miesto gatvėse kelia nuostabą ir šypseną matant vis žmonių kurie renkasi dviratininkų taką miestų gatvėse. Noras sekti madą ar tiesiog praktiškumas skatina minias žmonių rinktis dviratį.

Kiekvienais metais vykdavo įvairios akcijos skatinančios naudotis šiomis transporto priemonėmis, - iškeisti seną automobilį į beveik kiekvieno širdžiai artimą dviratį. Gal mada? O gal žmonės pagaliau susiprotėjo, nebenori žaloti planetos? Ar čia tik taupumo sumetimais? Velnias juos žino...

Žinau tik tai, kad dabar važinėja visi! Nuo bmx‘erių iki elegantiškų damų. Beje, - su tokiais pat elegantiškais dviračiais. Tikrai užkrečiama, ar ne? Juk kelionės greitesnes, praktiškesnės už keliones automobiliu, o kuras keliaujant dviračiu nekainuoja, reikia tik netingėti!


Taigi, jei pasuksi galvą ir būsi apsukrus ar apsukri, galbūt ir kokią žavią damą ar mielą vaikiną priviliosi gražiu ir blizgančiu dviračiu, o ne prabangia mašina. O jei vis dar neturi šios iš pažiūros paprastos transporto priemonės, galbūt verta ją įsigyti.

Moterys yra didvyrės


JR ART fotografija


Ne naujiena, kad kai kuriose Afrikos šalyse dar vis vyksta, rodos, niekada nesibaigsiantis karas, kasdien miršta žmonės ir gyvenimo sąlygos tapo nebežmoniškos. Galbūt tai buvo paskatinimas surengti naują projektą „Moterys yra didvyrės“, kuriuo, pasak projekto organizatorių, norima pabrėžti moterų pagrindinis vaidmuo ir jų orumas. Projekto metu tokiose vietose kaip Kenija, Pietų Sudanas, Siera Leonė, Liberija bei Brazilija (Pietų Amerika) gyvenančių moterų fotografijos publikuojamos visame mieste: ant namų sienų ir stogų, transporto priemonių, tvorų bei kitų pastatų.

Nepaisant karo, yra kitų sunkumų Afrikoje gyvenančioms moterims. Nors didžioji dalis Afrikos gyventojų yra krikščionys, yra ir kitų prieštaringų religijų, kurios sukelia nesutarimus tarpusavy. O lyčių lygybė visai neegzistuoja. Moteris ten yra tarsi vergė, paklusni žmona ar dukra, kuriai tenka sunkiausi ūkio darbai, kai tuo tarpu vyrai „aukoja gyvybę vardan tėvynės“. Dailiosios lyties atstovėms net negalima kalbėtis su vyriškąją gimine, kad jų protas liktų apsaugotas nuo vulgarių minčių. Ant moters kaklo užveržta nematoma metalinė grandinė, kuri ribojo visas žmogaus, o tiksliau moters, laisves.

Mums galbūt ir atrodo keista, kad tokie dalykai kažkur vis dar vyksta, rodos, jau seniai iš to turėjome būti išsivadavę. Taigi asmeniškai manau, kad šis projektas ne tik atskleis, kad moterys taip pat yra žmonės, bet ir leis kiekvienam vyrui susimąstyti, ar jis deramai elgiasi su moteriškąją lytimi, ir moterims pagalvoti, ar su jomis elgiamasi taip, kaip jos to yra vertos. Juk moterys – tai gėlės, iš kurių žiedų išsiris nauja žiedų karta, todėl neleiskime kad šiame sode prisiveistų piktžolių.


Oficiali projekto svetainė: http://www.womenareheroes.be/


2009 m. liepos 8 d., trečiadienis

Nauja "Evian" reklama

Evian" reklamuodami savo mineralinį vandenį vėl į pagalbą šaukiasi kūdikius. Prieš 11 metų "Evian" sukūrė reklamą, kurioje kudikiai vandenyje šoko baletą.
Ją galite pamatyti čia: http://www.youtube.com/watch?v=lCOcjWG6Ykc.

Prieš keletą dienų į "Youtube" patalpintas naujas "Evian" vaizdo klipas, kuriame kūdikiai šėlsta hip hopo ritmu. Visi kūdikiai filmuotoje medžiagoje atlieka įvairius triukus su riedučiais, daro salto.

Šį vaizdo klipą galite pamatyti čia: http://www.youtube.com/watch?v=XQcVllWpwGs.
Aš manau, kad ši reklama kiekvienam žmogui sukelia jausmus, kurie skatina pirkti šį vandenį.

Daugumai žmonių žiūrėti reklamą, kurioje kūdikiai, dėvėdami vystyklus, linksminasi ir atlieka įvairius triukus daug įdomiau nei reklamos metu išgirsti faktus. Manau, kad daugelis parduotuvėje pamatę "Evian" kompanijos veidą prisimins šią reklamą ir nusipirks "Evian" mineralinį vandenį. Taigi po šios reklamos "Evian" užsitikrina, jog jų vandenį pirks daug daugiau žmonių nei iki šiol.

Dviračiai – nauja mada ar tik laikina manija apsėdus miestiečius?

Prasidėjus vasarai vėl šviečiant saulei, į gatves išriedėjo dviračiai.

Džiūgaudamas pastebiu, kad šiais metais jų daug daugiau nei praėjusiais.Dviratininkų padaugėjimas miesto gatvėse kelia nuostabą ir šypseną matant vis žmonių kurie renkasi dviratininkų taką miestų gatvėse. Noras sekti madą ar tiesiog praktiškumas skatina minias žmonių rinktis dviratį.

Kiekvienais metais vykdavo įvairios akcijos skatinančios naudotis šiomis transporto priemonėmis, - iškeisti seną automobilį į beveik kiekvieno širdžiai artimą dviratį. Gal mada? O gal žmonės pagaliau susiprotėjo, nebenori žaloti planetos? Ar čia tik taupumo sumetimais? Velnias juos žino...

Žinau tik tai, kad dabar važinėja visi! Nuo bmx‘erių iki elegantiškų damų. Beje, - su tokiais pat elegantiškais dviračiais. Tikrai užkrečiama, ar ne? Juk kelionės greitesnes, praktiškesnės už keliones automobiliu, o kuras keliaujant dviračiu nekainuoja, reikia tik netingėti!

Taigi, jei pasuksi galvą ir būsi apsukrus ar apsukri, galbūt ir kokią žavią damą ar mielą vaikiną priviliosi gražiu ir blizgančiu dviračiu, o ne prabangia mašina. O jei vis dar neturi šios iš pažiūros paprastos transporto priemonės, galbūt verta ją įsigyti.

2009 m. liepos 3 d., penktadienis

Akimirkos iš pirmojo susitikimo (2009-07-01)
















Nuotraukos: Tomo Pabedinsko (VDU)

2009 m. liepos 1 d., trečiadienis

Moksleiviai universitete diskutavo apie žurnalisto profesijos iššūkius ir subtilybes

Liepos 1 dieną, trečiadienį, nuo 11 val. Vytauto Didžiojo universitete (Donelaičio g. 52, Kaunas) vyresniųjų klasių moksleiviai, mokytojai, jaunieji žurnalistai ir žiniasklaidos organizacijose dirbantys žurnalistai profesionalai susitiks diskusijai apie žurnalisto profesijos iššūkius ir galimybes.

50 vyresniųjų klasių moksleivių iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Alytaus, Vilkaviškio ir kitų Lietuvos miestų buvo atrinkti dalyvauti pirmajame Jaunųjų žurnalistų mokyklos susitikime, kuriame bus pristatyta VDU Jaunųjų žurnalistų mokykla.







Vytauto Didžiojo universitetas nuo rudens planuoja organizuoti reguliarius susitikimus mokyklos dalyviams, skatinti juos bendrauti tarpusavyje, bendradarbiauti su universitete leidžiamu laikraščiu, veikiančiais internetiniais naujienų portalais, supažindinti moksleivius su žurnalisto darbo pobūdžiu, skatinti kūrybiškumą ir ugdyti žurnalistus gebančius lengvai orientuotis šiandieninėje informacinėje erdvėje.

VDU Jaunųjų žurnalistų mokyklą koordinuoja jaunieji žiniasklaidos tyrėjai ir VDU Viešosios komunikacijos katedros doktorantai.

Gausybė paraiškų dalyvauti susitikime patvirtina, kad susidomėjimas žurnalisto darbu neblėsta, o žinių poreikis ir noras bendrauti, susitikti - didelis.

„Žiniasklaidos pokyčiai, nulemti internetinės žiniasklaidos, skatina apmąstyti žurnalisto profesiją. Įsivyrauja nuomonė, kad rašytoju gali būti kiekvienas. Todėl tampa neaišku, kokia turėtų būti informacijos amžiaus žurnalistika, ar tikrai reikia profesinio išsilavinimo, norint dirbti žurnalistu", - svarstė VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčytienė.

Žurnalistai profesionalai pirmojo susitikimo metu su moksleiviais pasidalins savo patirtimi, diskutuos apie iššūkius šiuolaikiniams žurnalistams, lygins darbą tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ir internetiniuose kanaluose.

Diskusijoje apie žurnalisto specialybę su moksleiviais dalyvaus Lietuvos ryto televizijos žurnalistė Kristina Karlonė, dienraščio „15 min“ internetinio puslapio redaktorė Raimonda Mikalčiūtė, VDU laikraščio „Universitas Vytauti Magni“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Indrė Sekevičienė, VDU internetinių portalų redaktoriai.

Jaunųjų žurnalistų mokykla taip pat turėtų padėti apsispręsti moksleiviams renkantis savo ateities specialybę.

„Šią vasarą į aukštąsias mokyklas stojantys abiturientai susiduria su begale klausimų, problemų, nežinomųjų. Valstybės finansuojamų vietų skaičių sumažinus labai ženkliai į norimas studijų programas įstoja gabiausi, tam kruopščiai besiruošiantys moksleiviai, todėl svarbu kuo anksčiau atrasti savą sritį ir susikaupti ties tais dalykais, kurie yra reikalingi stojant į pasirinktą studijų programą. Jaunųjų žurnalistų mokykla turėtų padėti moksleiviams įsitikinti, ar žurnalistinis darbas jiems yra priimtinas, o apsisprendus, - dėmesį sutelkti į tuos dalykus, kurie reikalingi stojimui, taip dinant savo galimybes įstoti ten kur tikrai norisi“, – teigė prof. Auksė Balčytienė.