2009 m. gruodžio 25 d., penktadienis

Linksmų švenčių !

Mylėkim gyvenimą tokį, koks jis yra -
Su druskos sauja ir su liepų medumi...
Branginkime gyvenimą ir tuos, kurie jame -
Įspaudžia nuoskaudas ar šilumą palieka atminty...
Šypsokimės gyvenimui ir jis mums atsilieps,
Sumenkindamas priešus ir palaimindamas svajones...
Mylėkime gyvenimą už tai, kad jis yra,
Mylėkime tiesiog, kad esame jame... :)

Nuoširdžių Kalėdų stebuklų ir laimingų Naujųjų metų !!!


2009 m. gruodžio 11 d., penktadienis

Asmuo ir asmenybė. Kuo skiriasi?

Asmuo ir asmenybė. Iš pirmo žvilgsnio atrodantys panašūs, iš tikrųjų šie žodžiai turi skirtingas reikšmes. Tad kuo jie skiriasi ir ką reiškia mūsų visuomenėje?
Asmuo - žmogus kaip atskiras individas. Tai reiškia, kad kiekvieną žmogų planetoje galėtume pavadinti asmeniu, nes biologine prasme mes visi esame atskiri individai.
Tačiau asmuo arba žmogus turi jausmus, protą, mintis bei teigiamų ir neigiamų savybių, jis yra vadinamas asmenybe. Asmenybe paprastai laikome stiprius (ne fiziškai, o dvasiškai), pasižymėjusius ar netgi pasiaukojusius dėl ko nors individus. Tad tai ir yra didžiausias skirtumas tarp asmens ir asmenybės.
Na, jei asmeniu laikome eilinį žmogų, tada kas mūsų visuomenėje yra asmenybė? Aš manau, kad tikrų ir garsių asmenybių mūsų pasaulyje nėra daug, tačiau paieškojus atsirastų.
Mano nuomone, pati tikriausia asmenybė buvo Motina Teresė. Ji tikrai yra verta šio vardo, nes tiek prisikentėjusi ir visą savo gyvenimą pašventusi Dievui ir nuskriaustiesiems, ji tikrai atliko tikrą žygdarbį mūsų visuomenėje. Ir, manau, nereikia aiškinti, kodėl ji vertesnė būti asmenybe, nei eilinis asmuo, kuris bijo garsiai išreikšti savo nepasitenkinimo valdžia ar valdingu viršininku. Tad Motina Teresė asmenybe tapo savo darbų dėka.
Dar vienas skirtumas toks, kad asmenybe negali tapti pilka pelytė, paklustanti visiems paliepimams, nekovojanti už geresnį rytojų. Asmenybės- tai siekiančios teisybės arba gėrio nesavanaudiškiems tikslams. O asmuo - kaip tas uodas, nepaliekantis jokio pėdsako istorijoje, iš Ezopo pasakėčios "Uodas ir Jautis".
Taip pat vertėtų prisiminti žymiausius lietuvių kovotojus už laisvę okupacijos metais ar 1991m. sausio 13-osios naktį. Jie turėjo būti tikrai stiprios asmenybės, kurios privalėjo nepalūžti spaudimui ir grasinimams. Taigi Lietuvoje buvo, o taip pat ir dar yra asmenybių, kurios sugebėtų kovoti su pikta darančiais.
Kadangi jau gimdami esame asmenys, tik eiliniai žmogeliukai, gaunantys kodą, norėčiau, kad augdami ugdytume save ir taptume stipriomis asmenybėmis, kad paliktume didelį pėdsaką mūsų visuomenėje ir kad mūsų vaikaičiai džiaugtųsi išgirdę tokius žodžius: " Tavo protėvis buvo paprastas asmuo, o tapo stipria asmenybe. Sek jo pėdomis!".

p.s. Kaip ir nuotraukoje, taip ir gyvenime - asmenybės šviečia iš toli!
p.s.(2) O kas Jums yra asmenybė?

2009 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

Geresnės Kalėdos


Lietuvoje gyvena daugybė skurstančių vaikų, pas kuriuos Kalėdos šiemet ateis tuščiomis. Tikriausiai Tu ir pats tai žinai, bet stengiesi negalvoti, juk pakeisti nieko negali...
Netiesa – gali! Ir visiškai paprastai. Padovanok žaisliuką bent vienam vaikiukui! Sakai, paties piniginėje švilpauja vėjai? Užverk ją – Tau jos neprireiks.
IKI skelbia internetinę gerumo akciją ir kviečia joje dalyvauti visus, kam tai rūpi. Pinigų yra – reikia juos panaudoti. Kaip?
Specialus akcijos skydelis – tai pinigų mygtukas, kurį paspaudus akcijos sąskaita automatiškai papildoma 5 ct. Surinkus pakankamą sumą, bus perkami žaisliukai, kuriuos per Kalėdas išdalinsime sunkiau besiverčiančių šeimų vaikams.
Turi savo blog‘ą? Įsikelk akcijos skydelį ir prisidėk prie gero darbo.

2009 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis

„Your brand“ - finalas

Visai neseniai Jaunųjų lyderių klubas sulaukė penktojo gimtadienio, kurio metu buvo puiki proga prisiminti ar plačiau sužinoti apie jaunimo nuveiktus darbus. Aišku, ir dabar jaunuoliai nesėdi vietoje. Įdomu, ką jie veikia?

Būtent šiuo metu – spalio 21 – 30 dienomis šešių žmonių grupelė( iniciatyvinė grupė: Laura Prievelytė, Denisas Dektiarenko, Gabrielė Trumpaitė, Laura Čiukšytė, Gintas Trumpa, Silvija Malciūtė) Salų dvare tęsia tarptautinių mainų projekto „Your brand“ (liet. tavo etiketė) įgyvendinimą. Projekto tikslas – kuo daugiau sužinoti (įsigilinti į) apie tokių šalių kaip Turkijos, Italijos, Portugalijos, Bulgarijos, Prancūzijos bei kaimyninės Latvijos etiketą. Tema tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, kai kurie net galėtų teigti, kad tai kvaila, tačiau esminiai dalykai slepiasi giliau, tarsi ledkalnis(tik viena dešimtoji dalis matoma virš vandens). Nagrinėdami tarpkultūrinį etiketą mes „kapstomės“ giliau, ieškome esminių kultūrų skirtumų ir panašumų, bandome atsakyti į klausymus: kodėl mes skirtingi? Kas mums padėtu geriau suprasti vieniems kitus?

Mainų metu jauni žmonės iš skirtingų šalių diskutuoja(sprendžia tokius klausimus kaip) apie vyrų ir moterų tarpusavio bendravimą, santykius, šeimos vertybes (lietuvių grupė), maisto kultūrą bei stalo etiketą (prancūzų), išvaizdos skirtumus (italų – portugalų). Taip pat yra organizuojami nacionaliniai vakarai, kurių metu jaunuoliai pristatinėja savo šalies kultūros ypatumus, supažindina su šventėmis, papročiais bei gyvenimo būdu.

„Nors projekto dalyviai jau gana pavargę, tačiau laimingi, kadangi yra labai patenkinti aktyvia veikla, linksma kompanija. Per kelias dienas jaunuoliai spėjo apsiprasti su vėsiu oru bei prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų“-, sako iniciatyvinės grupės narė Gabrielė.
Ketvirtadienį vyko projekto pristatymas. Jo metu dalyviai iš įvairių šalių vaidindami pateikinėjo gero ir blogo elgesio pavyzdžius, supažindino su vestuvių tradicijomis Turkijoje.

Daugiau informacijos apie projektą bei mainus: http://yourbrand.lyderiai.net/

2009 m. lapkričio 3 d., antradienis

Interrampa – skirtingų kultūrų, kalbų ir naujų pažinčių festivalis

Spalio 22 – 25 dienomis Rokiškis kvietė į jubiliejinį – 15-ąjį tarptautinį teatrų festivalį – „Interrampa“. Šiais metais renginyje dalyvavo teatro grupės iš Olandijos, Rusijos, Latvijos, Estijos, Danijos, Gruzijos, Vokietijos, Čekijos bei Lietuvos. Į festivalį atvyko ir garbės viešnia NEATA (Šiaurės Europos mėgėjų teatrų aljansas) prezidentė Line Hauger iš Danijos. Per keturias festivalio dienas žiūrovai turėjo puikią progą pamatyti net 14 spektaklių nemokamai. Taip pat buvo galima sudalyvauti teatro laboratorijose, kurias vedė lietuvių režisierius Gytis Padegimas bei olandų - Lorentine van Tijn.

Atidarymą triukšmingu ir sensacingu pasirodymu pradėjo Rokiškio liaudies teatras. Po kultūros centro direktorės bei mero kalbos, kuria ir paskelbė festivalį atidarytą, laukė pirmasis čekų trupės spektaklis „Antigonė“. Kadangi vaidinimas komercinis, todėl visi buvo pakviesti stebėti spektaklio ant scenos. Aišku, dėl kalbos barjero kažką suprasti buvo sudėtinga, tačiau kiekvienas galėjo interpretuoti savaip.

Kaip ir buvo žadėta, spektakliai buvo įvairaus pobūdžio: drama, klasika, komedija. Tačiau ypatingai nustebino olandų teatro trupė. Spektakliu „Ar tai vėl mano gimtadienis“ pagrindinę idėją – nepaliaujamai bėgantį žmogaus gyvenimą: vaikystę, paauglystę, brandą, senatvę – perteikė be žodžių. Taip pat, repertuare išsiskyrė ir danai, vaidinę „Faustą“. Modernia muzika, kitoniškais kostiumais trys aktoriai „žaidė situacijomis“ ir savaip interpretavo klasiką. Danų trupė buvo bene vienintelė vaidinusi anglų kalba ir tuo suteikusi progą spektaklį suprasti platesnei žiūrovų auditorijai.

Rusijos teatrai, kaip jiems ir būdinga, nešykštėjo dainų ir komiškų situacijų, leisdami žiūrovams leipti juokais. Tuo tarpu Vokietijos teatras atliko monospektaklį „Ratas“, kuriuo publiką prikaustė aktoriaus meistriškumas. Gruzijos teatras, kuris ir vainikavo festivalį, pasakojo apie besiruošiantį nusižudyti vyrą, tačiau nepaisydamas kitų spaudimo, persigalvoja („Sudie, Temurai“).
Teatro laboratorijos taip pat paliko nemažai įspūdžių. Vienos iš jų metu turėjome įsijausti ir suvaidinti situaciją, kai demonstruojame savo gabumus žymiai komisijai, kad atrinktų filmuotis kine; nustojus groti muzikai, pradedame ginčytis ir kaltinti partnerį(įvairiausiomis kalbomis)...Kadangi kartu dirbo ir aktoriai iš įvairių trupių, buvo puiki proga susipažinti, pabendrauti.
Festivalis įrodė, jog teatras Rokiškyje reikalingas ir mėgstamas, kadangi kiekvieną spektaklį lydėjo sausakimšos salės žiūrovų.

2009 m. spalio 5 d., pirmadienis

SVEIKINAME!!!

Gerbiamos ir mylimos mokytojos, sveikiname Jus su viena gražiausių rudens švenčių- Mokytojų diena!
Būkit visada kupinos laimės, sėkmės ir geros nuotaikos. Visada skleiskite mums šilumą, ramybę ir išmintį.
Mes Jus mylime!

2009 m. spalio 1 d., ketvirtadienis

S.T.T - sportuojam!

Nors S.T.T - Sportuok. Tvirtėk. Tobulėk žygiai jau paskelbė pabaigą, tačiau pats projektas dar nesibaigė. Jų iniciatorių: Miglės Makuškaitės, Giedrės Prievelytės ir Aurelijos Grigalavičiūtės dėka, šeštadienio rytą projekto dalyviai ir visi norintys susirinko bendrai mankštai.

Kultūros centro kiemelyje, skambant muzikai, linksmai nusiteikę jaunuoliai darė rytinę mankštą, kurią pravedė JLK narė Giedrė Milašiūtė.
Pasportavus projekto dalyvių dar laukė bendras susitikimas. Jo metu, žiūrėdami filmukus, prisiminėme smagiausias žygio akimirkas, nutikimus. Taip pat, kalbėjomės apie tai, ką mums davė šie žygiai bei kaip pasikeitėmė mes patys, mūsų supratimas.

2009 m. rugsėjo 12 d., šeštadienis

Pakalnučių uogų beieškant

Pirmiausia visus, kuriuos sveikinau ir ne, norėčiau dar kartelį pasveikinti su naujaisiais, jau spėjusiais įsibėgėti mokslo metais. Linkiu visiems įgyti daug vertingų žinių ir nepervargti bekopiant į mokslo Olimpą.

Kaip žinia, šie mokslo metai man yra paskutiniai vidurinėje mokykloje. Todėl, manau, ne paslaptis, kad šiemet man teks ilgiau pasėdėti beskaitant istorijos vadovėlį, mokantis polimerizacijos lygtį, žymiai mažiau dalyvauti visuomeninėje veikloje.

Prieš porą dienų artimas draugas pasiūlė su juo nueiti į visiškai kitokio pobūdžio renginį, negu aš pripratus vaikščioti ar dalyvauti. Tai rugsėjo 11-13 dieną VDU botanikos sode organizuojama ,,Pakalnučių uogų“ mugė. Taip, atrodytų nieko ypatingo ir įdomaus, tačiau, net man, nesižavinčiai botanika, visi tie augalai ir draugiškos žmonių šypsenos padarė įspūdį.

Buvo pakankamai įdomu sužinoti apie augalų rūšis, apie kurias dar nieko nebuvau girdėjusi, - taip, praplečiant savo akiratį, pasivaikščioti po patį botanikos sodą, susitikti pažįstamą veidą, nusifotografuoti. Nors neteko sudalyvauti paskaitose ir pažiūrėti filmukų, norėčiau Jus visus pakviesti suspėti juos pažiūrėti rytoj 13val. Kauno botanikos sode, Ž.E. Žilibero g. 6. Tikiuosi, likę mugės likučiai Jūsų nenuvils. Sėkmės!

Apie mugę plačiau: http://botanika.vdu.lt/index.php?page=sodinuku-muge

2009 m. rugsėjo 5 d., šeštadienis

Klasikos lašeliai Rokiškyje

Besiruošiant mokslo metų pradžiai ar vis dar triūsiant prie vasaros darbų, Rokiškio miestą aplankė klasikės muzikos festivalis. Tradicija tapęs renginys vyksta jau trečius metus. Kaip ir kasmet, festivalį organizuoja seserys Simona ir Justina Zajančkauskaitės, žiūrovus žavinčios smuiko ir fortepijono garsais. Festivalio idėja – skatinti domėjimąsi kultūra ir įvairiomis jos formomis, ypatingai – klasikine muzika.
Šių metų festivalio repertuaras ne tik išsamiau supažindino su rusų, vengrų, norvegų, prancūzų kompozitoriais, bet neleido pamiršti ir klasikos legendų – W.A. Mocarto, J.Haidno.
Per dvi dienas nuskambėjo dešimtys kūrinių, kuriuos smuiku, fortepijonu, violončele, fleita, klarnetu atliko jaunieji festivalio muzikantai. Festivalio dalyviai – daugkartiniai nacionalinių ir tarptautinių premijų laureatai, demonstruojantys aukštą meistriškumą. Taip pat visas festivalio dienas veikė ir jaunos menininkės Ingos Jakutytės darbų paroda.
Festivalyje teko lankytis tris dienas. Labiausiai žavėjo 21d. programoje pasirodę atlikėjai: balerina Grytė Dirmaitė, atlikusi „Don Kichoto“ bei „Esmeraldos“ variacijas, pianistė Agnė Radzevičiūtė, violončelininkas Vilius Daškevičius. Aišku, garsių aplodismentų bei šūksnių „Bravo!“ netrūko.
„ Šis festivalis yra žavus dėl trijų dalykų: jaunystės, talento bei aukšto profesionalumo“, - dėkojo kultūros skyriaus vedėjas Petras Blaževičius. Iš tiesų, smagu stebėti jaunus žmones taip atsidavusius muzikai ir tobulinančius savo meistriškumą.

2009 m. rugsėjo 1 d., antradienis

Neblaivūs „zuikiai“ Kaune bandė sumušti troleibuso kontrolierius

Kol Lietuvoje policija tik žodžiais bando sumažinti nusikalstamumą, girtuokliai, įvairaus plauko narkomanai ir šiaip nesubrendę jaunuoliai, važiuojantys miesto viešuoju transportu be vienkartinio bilieto, ėmėsi realių veiksmų.

Ar įmanomas panašus scenarijus Lietuvoje? Anksčiau galvojau - sunkiai tikėtina. Ką turiu omenyje?

Kaune, rugpjūčio 30 d., sekmadienio vidurdienį, prie 6-ojo forto esančios viešojo transporto sustojimo aikštelės ėję praeiviai, netoliese žaidę vaikai pamatė šokiruojančias muštynes. Kitaip tariant, įvyko nežymus incidentas tarp vietinių nesubrendusių jaunuolių ir saugos tarnybos “Argus” kontrolierių.

Visa laimė, kad nežymaus incidento metu stotelėje nebuvo daugiau žmonių. Kas žino, ar jie būtų sugebėję padėję saugos tarnybos “Argus” kontrolieriams sutramdyti agresyviai nusiteikusius vietinius jaunuolius.

Šalia pėsčiųjų perėjos konfliktą matę vienkartiniai liudininkai vieni kitų klausinėjo, kaip viskas įvyko, gūžčiojo pečiais, o susirinkusieji spėliojo – kur policija?

Po keliolikos minučių pavėlavę atvažiavo policijos pareigūnai, kurie nustebusiomis akimis ieškojo neblaivių kaltininkų.

2009 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

S.T.T – žygiuojam toliau ! ( Įspūdžiai)

Po daugiau nei mėnesio atokvėpio, vėl tęsėme JLK (Jaunųjų lyderių klubo) narių: Giedrės, Miglės ir Aurelijos inicijuojamą projektą S.T.T – sportuok, tvirtėk, tobulėk. Laukė trijų dienų žygis, kurio pagrindinis veiksmas vyko Andrioniškyje ir jo apylinkėse.Nors diena ( pagal visas sinoptikų pranašystes) žadėjo lietų, tačiau važiuojant tikrai nestigo nei energijos, nei puikios nuotaikos. „Žalioj lankoj žalia žolė; žalioj žolėj žalia varlė“, - linksmai pritariant dainai, su šiokiais tokiais nuklydimais pasiekėme Andrioniškio pagrindinę mokyklą. Čia jau radome apsistojusius vadovus Rolandą ir Povilą bei vokiečių aviganį Kroną. Sutempę bagažą ir apžiūrėję būsimus namus, susirinkome susipažinti su vadovais bei seminaro taisyklėmis, grafiku, taip pat kiekvenas išsakėme savo norus, lūkesčius, dėl būsimo žygio ir keliavome į lauką, kur prasidėjo komandiniai žaidimai, užduotys. Jas atlikinėdami, stengėmės suprasti vienas kitą tyloje, klausyti ir išgirsti. Aptarimo metu diskutavome apie bendrus komandinius, asmeninius siekius.

Antrąją dalį dienos ruošėmės trumpai ekspedicijai į mišką, tačiau teko palaukti – pradėjo pilti kaip iš kibiro. Lietui kiek aprimus, traukėmes guminius batus, repelentus, lietpalčius ir komandamis (susiskirstėme į 2 komandas) patraukėme į mišką semtis naujų potyrių. Sunku nupasakoti emocijas, kai įvykdai užduotį užrištomis akimis, prieš tai žiūrėdama ir galvodama, jog tai – neįmanoma, arba, kai to sieki ir napavyksta. Taip, emocijų miške, vykdant užduotis buvo tikrai daug. Manau, gavome ir dozę ekstrymo, ir naudingų patarimų, žinių.

Baigę aptarimą, vis dar diskutuodami, sparčiai lėkėme namo, kur sugrįžę virėme vakarienę, po truputį krovėmės kuprinę laukiančiam naktiniui žygiui bei sirgome už Lietuvos pergalę. Išklausę vadovą apie laukiantį žygį komandose tarėmės vedimo klausimais, skirstėmės poromis, nagrinėjome žemėlapį. Pasidalinę maistu, kitais bendrais, o vėliau ir savo baimėmis ( per komandinį aptarimą), atsisveikinę su kitą komnada, patraukėme tikslo link. Buvo sunku įsivaizduoti, jog eisim naktį, nemiegodami ir jau šiek tiek nuvargę.

Naktinis žygis

Įveikę pirmuosius kilometrus, bežingsniuodami pamatėme P ženklą, kuris turėjo žadėti poilsiavietę, tačiau apsiėjome ir be jos ( suoliukų ar kažko panašaus) ir kelioms minutėms patogiai išsitiesėme po didžiuliu klevu. Per trumpą pertraukėlę šiek tiek pailsėjome ( kai kas buvo bepradedąs pirmąjį sapną) ir smagiai pasijuokėmė iš anekdotų apie blondines. Vėl greit kilome, dėjomės ant pečių kuprines ir – toliau į trasą. Brėkštant rytui, akys lipte lipo, kai kam pradejo regėtis ir baltos pilys. Dar po keleto valandų atsidūrėme prie smėlio karjerų, nuo kurių atsivėrė nuostabus ežero, pušyno ir „beveik titaniko“ vaizdas. Čia padarėme pertraukėlę, kurios metu turėjome laiko kiek numigti.

Palikus karjerus, įėjome į mišką, iškurio tankumyno kelią radome ne iš kart. Pasisukioję tarp krūmų ir medžių, išnėrėme į kelią, kur susėdome aptarimui. Jo metu išsiaiškinome, kur esame, sužinojome apie miško kvartalus bei, jo dėka, pasikeitė komandoje tvyrojusi nuotaika ( į gera), tad galėjome sėkmingai užbaigti paskutiniuosius kilometrus link galutinio taško.

Atėjome pirmi, todėl buvo įdomu, kaip sekasi antrajai komandai. Pavalgę išsitiesėme čiužinius ir kai kas netrukus užmigo. Mums dar miegant, atėjo ir kita komanda. Visi kėlėmės virti pietų. Dar nespėjus susėsti valgyti, prapliupo lietus; vos spėjome trauktis lietpalčiuis ir slėpti daiktus. Pietus užbaigėmė, slėpdamiesi po medžiais. Nustojus lyti, traukėmė varvančius drabužius, daiktus. Aišku, nuotaikos ir noro kažko imtis nebuvo. Tačiau... Drabužius išsidžiovinome bei patys kiek pradžiūvome, užsikūrę laužą. Nuotaika labiau pakilo, su virvėmis nusileidus nuo tilto. Atpasakoję vieni kitiems savo maršrutus ( grįždami atgal, apsikeitėme), palikome stovyklavietę ir traukėme atgal į Andrioniškį.

Grįždami namo ( į Andrioniškį), kūrėme dainas, šokavome samanų takais, ieškojome ženklų, kurių dėka, rasdavome teisingą kelią ( atgal keliavome be žemėlapio ir kompaso) bei darydavome trumpus sustojimus. Vieno iš jų metu suvilioti mėlynių plantacijų uogavome. Apie dvyliktą valandą (nakties) buvome namie. Nors kitos komnados dar nebuvo, tačiau nieko nelaukėme ir ėjome ruošti vakarienės. Kadangi nuovargis nugalėjo, nebesulaukę kitų ėjome miegoti.

Pabudusi lėkiau į virtuvę, kur su kavos puodeliu rankoje sėdėjo nemaža grupelė žmonių. Prisidėjau ir aš, kadangi buvo įdomu sužinoti, kaip žygis praėjo kitai grupei. Gerai, kad buvome be didesnių traumų ir ligoniukams – pamiegojus bent kiek geriau.

Po pusryčių laukė ilgas, bet įdomus aptarimas, kad suprastume, ką nuveikėme, patyrėme, atradome, supratome. Jo metu prisiminėme asmeninius, komandinius aukščiausius ir žemiausius emocinius taškus, diskutavome apie komandos pliusus ir minus bei galimus jų sprendimo būdus ( kad liktų mažiau minusų). Jį užbaigėme, kurdami istoriją apie Žėnją ir alia komandą. Ją pristatę kitai grupei bei išklausę jų istorijos, atlikome atsisveikinimo ritualą ir skubiai talpinomės į autobusiuką.

2009 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis

Onutės ir Maxo vedybos (visiškai slaptai)

Šiomis dienomis piktnaudžiavęs savo tarnybine padėtimi, žiniasklaidos didžiulio dėmesio sulaukė dabartinis Seimo Pirmininkas Arūnas Valinskas.

Rugpjūčio 12 d., trečiadienį, Tėvynės Sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius dalyvavo LTV politikos ir ekonomikos aktualijos – laidoje „Teisė žinoti“. Premjeras sakė, kad Arūno Valinsko atstatydinimas iš Seimo vadovo posto visiškai nepavojingas. Jį kalbino žurnalistė Rita Miliūtė.

Lemiamą vaidmenį šioje byloje atliko ypatingas ginklas: pokalbių telefonu klausymasis.

Po laidos filmavimo, du valdžios pareigūnai - Andrius Kubilius ir Arūnas Valinskas - aptakiai kažką kalbėjo mobiliuoju telefonu, net nenujausdami, kad pokalbis slaptai įrašomas.

Valstybės saugumo departamentas (VSD) neoficialiai pateikė pokalbio ištrauką (2009 m. rugpjūčio 26 d.):

- Taigi, ponas Arūnai Valinskai, jūs mus greitai paliksite…
- Taip, Ministre Pirmininke.
- Ar jau nusprendėte grįžti atgal į šou verslą?
- Taip.
- Ar jums nebus lengva? Aš norėjau pasakyti, žmonių smalsumas, laikraščių publikacijos, buvę bendradarbiai politikai… Bijau, kad vyksta sensacijų medžioklė.
- Man sakė.
- Dabartinė situacija – beveik visos šalies reikalas. Nors dažnai pasitaiko atvejų, kai politika įpainiojama į…
- Pamatysite, anksčiau ar vėliau visi pamirš istoriją apie mano draugystę su garsiąja mafija.
- Gerbiamas Arūnai Valinskai, aš tuo visiškai neabejoju.
- Premjere, aš jums esu labai dėkingas.
- Nedėkokite.
- Lietuvos mafijos bosui Henrikui Daktarui galbūt esu skolingas savo gyvybę… Jis padarė didžiulį stebuklą.
- Gerbiamas Arūnai Valinskai, jeigu šioje istorijoje pradėsime skaičiuoti stebuklus, mes niekada neišbrisime iš ekonominės krizės. Dabar galite eiti namo. Telydi jus visada sėkmė.
- Ačiū, Premjere! .. Po velnių, dar vienas labai svarbus dalykas!
- Įdėmiai klausau.
- Chuliganas Henrikas… Daktaras… Žiniasklaida rašo, kad viešosios tvarkos pažeidėjas sėkmingai slapstosi nuo policijos.
- Taip, keista istorija. Ar galite įsivaizduoti, kokia dabartinė netvarka Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos?!…
- Ar nieko negirdėti apie jį?
- Ne, kol kas nieko. Tačiau tokios sunkios būklės jis negalėjo pasislėpti nuo teisingumo. Labiausiai tikėtina, kad jau mirė…
- Mirė?
- Tai geriausia, ko gali palinkėti žmogui, kuris… atsiprašau, gal jis buvo jūsų artimas draugas?
- Kvailystė!…Akivaizdi nesąmonė!… Melas!…
- Gerai, jau gerai, nusiraminkite. Pasimatysime Seime rūmuose.
- Sudie!

Laukite tęsinio!...

2009 m. rugpjūčio 25 d., antradienis

Internetas - puiki priemonė išmokti užsienio kalbą

Lietuvių kalba nyksta, tai faktas, kurį mes visi puikiai žinome, tačiau nesiimame jokių priemonių jo sustabdyti. Dažnas lietuvis iškeičia gimtąją kalbą į anglų, vokiečių ar rusų, tačiau pasaulyje kartais nutinka ir visai priešingų dalykų.

Puikus mano žodžių pavyzdys – argentinietis Rodrigo Pardo, išmokęs lietuvių kalbą savarankiškai. Nors vaikinas neturi jokių giminiškų ryšių su Lietuva, jį žavi mūsų papročiai,kultūra ir ypač lietuvių kalba.

Trumpas interviu su Rodrigu :

Rodrigai, kas paskatino mokytis lietuvių kalbos?
Prieš trejus metus vienas draugas mokykloje papasakojo, kad pradėjo žaisti vieną lietuvišką žaidimą internete ir jį bežaisdamas išmoko keletą lietuviškų žodžių. Nusprendęs tiesiog pasižiūrėti kas tai per kalba, susidūriau su neįprastu dalyku – linksniavimu. Kadangi mane jis sudomino, pradėjau ieškoti informacijos apie lietuvių kalbos gramatikos struktūrą ir ją analizuoti.

Kodėl nenustojai mokytis lietuvių kalbos?
Kai pradėjau mokytis šios kalbos susipažinau su daug žmonių iš Lietuvos, interneto pagalba. Todėl tuo metu nusprendžiau, kad mokysiuosi tiek, kad galėčiau su jais laisvai susikalbėt. Taip pat, jei nesimokyčiau, jausčiausi nepasiekęs savojo tikslo – lietuviškai kalbėti lyg gimtąja kalba. Dar, be to, kiekvieną dieną randu kažką naujo ir įdomaus apie lietuvių kalbą, mane labai traukia lietuvių ir ispanų kalbų panašumai.

Kokias mokymosi priemones, be interneto naudoji?
Mokausi daugiausia interneto pagalba, dar turiu dvi lietuvių kalbos gramatikos knygas.

Kas buvo sunkiausia besimokant?
Sunkiausia - linksniai ir kirčiavimas.

Kokias kitas kalbas moki?
Be lietuvių kalbos dar anglų, šiek tiek graikų, šiuo metu mokausi kinų.

Neseniai atvykai į Lietuvą. Čia nuo rugsėjo mokysiesi Vilniaus universitete lietuvių filologiją, skirtą užsieniečiams. Kas per pirmąsias viešnagės dienas labiausiai Tave nustebino?
Keisčiausia man, nors iš anksto tai žinojau, kad žmonės sveikindamiesi ir atsisveikindami nesibučiuoja. Pas mus, Argentinoje, visiškai atvirkščiai. Nepažįstami žmonės bučiuojasi, o artimieji, gerai vieni kitus pažįstantys – apsikabina. Taip pat dar stebina oras. Lietui lyjant užeinu į kokią parduotuvę, o išėjęs stebiuosi , kad nebe lyja. Taip būna ir atvirkščiai.

Taigi paskutinis klausimas, ar lauki rugsėjo pirmosios?
Taip, net labai laukiu mokslų, kurie prasidės tik nuo rugsėjo trečiosios. Jei atsiras su kuo nueiti į kokį renginį, tuomet bus smagu ir per rugsėjo pirmosios šventę.

Žygis aplink Lietuvą realiu laiku

Tai puikus projektas, kuriame gali parodyti ką sugebi. Ištvermės ir didžiulės kantrybės reikalaujančios aplinkybės suteikia noro pasiekti tikslą. Būtent tam ir pasiruošę jaunimo būriai, susibūrę iš įvairių rajonų, keliauja Lietuvos keliukais jau keletą savaičių. Tačiau pabaiga jau čia pat. Šios puikios galimybės nepraleidom ir mes-Vilkaviškio jaunimas. Mes tai pat prisidėjom prie šio ištvermingo projekto. Žygeivius pasitikom J.Basanavičiaus sodyboje. Praleidę parą joje, žygeivius palydėjome iki Vilkaviškio ir palinkėjom sėkmės siekiant pagrindinio tikslo.;)

2009 m. rugpjūčio 24 d., pirmadienis

Baltijos kelias: ar vis dar esame tokie pat vieningi?

Suėjo lygiai dvidešimt metų kaip pasmerktas nacizmas ir komunizmas, ilgą laiką viešpatęs pasaulyje.Šioms jėgoms įsiviešpatavus pasaulyje, daugelis tautų buvo sujungtos jų pančiais. Būtent 1939 08 23 į nelaisvę, vokiečių reikalų ministrui Joachimui fon Ribentropui ir rusų - Viačeslavui Molotovui pasirašius slaptą paktą,pateko ir Baltijos šalys: Lietuva, Latvija, Estija.

Tačiau praėjus penkiasdešimt metų, pabudome. Pabudome, kad pasakytume pasauliui, jog norime būti laisvi ir nepriklausomi. Trys Baltijos seserys: Lietuva, Latvija, Estija. 1989 08 23, siekdamos atsiskirti nuo Sovietų sąjungos ir būti Nepriklausomomis, šių trijų Baltijos šalių žmonės susikibo už rankų 650 km ilgio grandine, jungiančia Lietuvos, Latvijos, Estijos sostines – Vilnių, Rygą, Taliną.

Payko. Kartu atskleidėme komunizmo vykdytus nusikaltimus bei tai, jog esame vieningi ir trokštame būti laisvi.

"Jautėme, atrodo, taip arti esantį laisvės kvapą bei mūsų vienybę. Tada Baltijos kelias buvo – laisvės, Nepriklausomybės išraiška, siekis atskleisti pasauliui tiesą", - prisiminimais dalijasi mama.

Minint dvidešimtąsias Baltijos kelio metines, į Vilnių iš Talino atkeliavo Baltijos deglas, skirtas uždegti Baltijos laužui. Vyko koncertas rotušės aikštės ( turėjome puikią progą stebėti per televiziją), įvairūs šiai progai skirti renginiai bei LiJOT – Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos rengiama Baltijos kelio akcija – „Flash – mob“. Jos metu į vieną vietą susirinkęs jaunimas su ietuviška atributika susikimba už rankų ir pradeda dainuoti „Buna jau Baltija“. Tą darėme ir mūsų mieste. Nors oras buvo tikrai nedėkingas, tačiau užsidegimo, geros nuotaikos nepritrūko. Septintą valandą, padidėjo susirinkųsių gretos, tad pasidabinę tautine atributika, mojuodami vėliavėlėmis, ėjome prie paminklo, kur, kiek palūkėję, kibos už rankų ir traukėme „Bunda jau Baltija“. Suprasti, o juo labiau pajausti tai, ką žmonės taip stovėdami jautė prieš 20 metų – sunku.

Ir vis gi, praėjus dvidešimčiai metų, kyla klausimas: ar, esant mažesnei ar didesnei grėsmei mūsų tautai, valstybei, stotume taip pat narsiai ir ryžtingai jos ginti? Ar ta karta, kuri mums iškovojo ir padovanojo laisvę, vis dar pasiryžtų susikibti už rankų; ar nugalėtų tebeglūdinti nosnalgija ir sentimentai „aniems geriems“ laikams? Tikriausiai atsirastų dvi barikadų pusės: už ir prieš, tik viliuosi, jog mano karta ryžtųsi ginti ir saugoti to, ką prieš dvidešimt metų mums išsaugojo seneliai, tėvai.

2009 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

UsuO arba, kai moksleivis vienai dienai tampa studentu

Neseniai savo elektroninėje pašto dėžutėje radau laišką iš olimpiados.lt svetainės. Tai buvo kvietimas atsakyti, jų internetinėje svetainėje, į klausimus, skirtus prisiminti UsuO projektą.

UsuO – tai trumpinys žodžių junginio ,,universitetas su oranžiniu“. Norėčiau trumpai Jums pristatyti šį projektą, kuriame ir pačiai ne taip seniai teko dalyvauti.

Taigi, prieš pusmetį besilankydama toje pačioje olimpiados.lt svetainėje pamačiau užrašą ,,UsuO“. Nustebusi keista trumpinio konstrukcija, bet kartu ir susidomėjusi susiradau informacijos apie šį projektą. Tinklapyje buvo skelbiama, kad vyresniųjų klasių mokiniai (10-12 kl.) gali registruotis ir praleisti dieną su pasirinktos specialybės studentu. Mano susidomėjimas padidėjo, kadangi nors buvau vienuoliktos klasės moksleivė, tikrai dar nebuvau nusprendusi kurį universitetą rinktis ir kokią specialybę studijuoti. Todėl nedelsiant užpildžiau anketą ir laukiau atsakymo.

Po gero mėnesio savo "gmail" dėžutėje radau laiškelį nuo Renatos. Renata buvo iš Vilniaus universiteto, gamtos mokslu fakulteto (nors tuo metu to nežinojau). Tiesiog įsivėlė maža klaidelė. Pildžiau anketą dviem skirtingom specialybėm - KMU gydomajai medicinai ir VU Kaune lietuvių filologijai. Nesitikėjau, kad galiu gauti laišką iš VU medicinos studentės. Išaiškėjus tikrosioms aplinkybėms, perkėlėm susitikimo datą vėlesnei savaitei ir laukiau būsimo susitikimo.

Taigi, po tos savaitės keliavau į sostinę. Be penkiolikos 8 prie universiteto durų manęs laukė šviesiaplaukė, pirmakursė, vilnietė Renata.

Keliavome į biochemijos paskaitą. Neneigsiu paskaita buvo nuobodoka, apie ATP, NAD‘us ir FAD‘us ir kitas biologijoje taikomas sąvokas. Vėliau vyko anatomijos ir psichologijos paskaitos. Didžiausią įspūdį paliko anatomija. Tai nebuvo vien teorinė paskaita, bet kartu ir praktinė. Pamačiau tai, ko jokiam biologijos vadovėlyje nepamatysiu ;) . Po paskaitų draugiškai išsiskyrėm, susitarusios, kad jei man iškils kokių nors klausimų, ji pasistengs man į juos atsakyti .

Grįžusi į Kauna dalinausi įspūdžiais su draugais, norinčiais stoti į mediciną, kadangi tikrai turėjau ką papasakoti. Ir netikėtai po poros savaičių vėl radau laišką savo elektroniniam pašte, šįkart nuo Aušros. Aušra buvo KMU trečiakursė, gydomosios medicinos studentė. Sutarėm susitikimo datą ir jai išaušus stovėjau prie KMU klinikų pastato.

Susipažinau su Aušra, kadangi ji buvo nevietinė, o klaipėdietė, buvo ypač įdomu sužinoti, kaip jai sekėsi įsikurti svetimame mieste, kokia Kauno bendrabučių būklė, kokia jos nuomonė apie mano gimtąjį miestą...

Pirmoji paskaita buvo praktinė, mikrobiologijos laboratoriniai darbai. Jos metu stebėjau kaip studentai grupelėse atlieka bandymus, tai pat turėjau progą apsivilti baltą gydytojo chalatą ir apžiūrėti keletą bakterijų mėginėlių pro mikroskopą.

Po paskaitos troleibusu važiavome į Kauno centrą, patį KMU universitetą. Joje vyko farmakologijos paskaita. Studentai sprendė įvairias užduotis, o aš, tiesą sakant, skaitinėjau savą knygą. Po pusantros valandos Aušra aprodė nematytas universiteto patalpas – muziejus, anatomijos kabinetą, auditorijas. Su Aušra ir dabar palaikau santykius Facebook.com svetainėje.

Taigi, UsuO projektas man buvo labai naudingas. Nors ir neteko apsilankyti pas filologiją studijuojančius studentus, medicinos universitetai man paliko neišdilsiančius įspūdžius. Ypač naudinga tai, kad turėjau galimybę palyginti du skirtingus universitetus, tiek atmosferą tvyrančią juose, tiek paskaitų dėstymo būdus. Tai pat, susipažinau su įdomiais, draugiškais žmonėmis. Jei bus galimybė ir ateinančiais mokslo metais dalyvauti projekte - būtinai dalyvausiu. Patarčiau ir Jums :) Sėkmės! :)

Daugiau informacijos
http://www.olimpiados.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=601&Itemid=439

2009 m. rugpjūčio 12 d., trečiadienis

Viešas skundas dėl Kauno miesto viešojo transporto kontrolierių veiksmų

Blaiviai mąstantiems žmonėms juoką kelia Kauno miesto viešojo transporto pareigūnų darbo nuostatos: sumažinti keleivių, važiuojančių be bilieto, skaičių, o pažeidėjams, kurie dažniausiai būna bedarbiai, neturintys pastovaus darbo, maksimaliai padidinti baudą iki šimtų litų. Iš tikrųjų daug neįgyvendinamų pažadų!

Vakar vėl įsitikinau, kad saugos tarnyboje “Argus” dirbantys asmenys toliau verda savo sultyje: be jokios garbės, be gėdos jausmo, be sąžinės graužaties! Natūralu, dėsninga, kad burbulas nesprogsta iš naujo. Viskas iš pradžių.

Lietuvoje dažnas – ypatingai bedarbio statusą turintis žmogus – skundžiasi didžiulėmis baudomis už važiavimą viešuoju transportu be bilieto. Gal apskritai galima gyventi be mokesčių naštos? Kvietimas mažinti baudas kiekvieno ausiai būtų tikrai malonus. Akivaizdu, nors ir neįtikėtina bet dėl esminių problemų, egzistuojančių tarp viešojo transporto kontrolierių ir pažeidėjų, iki šiol nesutaria niekas.

Jau šimtą kartų sklandžiai rašiau apie Kauno miesto viešojo transporto kontrolierių padarytus šiurkščius pažeidimus. Ačiū dievui, tądien išvengiau aštrių ir konfliktiškų situacijų.

Kiekvienąkart mano ginčai su viešojo transporto kontrolieriais yra formalūs, todėl stengiuosi mandagiai spręsti iškilusias problemas arba skaudžiai įgelti žmogui, akivaizdžiai piktnaudžiaujantis savo tarnybine padėtimi. Dabar vėl drįstu išsakyti savo asmeninę nuomonę dėl neteisėtai naudojamus viešojo transporto pareigūnų veiksmų. Pareiga yra pareiga.

Gerbdamas Lietuvos Respublikos įstatymus, skundą rašysiu Ezopo kalba.

Šių metų rugpjūčio 11 dieną, antradienį, Kaune, apie 13.00 val., autobuse Nr. 34, Parodos gatvėje esančioje autobusų sustojimo stotelėje, mane sulaikė saugos tarnybos „Argus“ kontrolieriai, nes, važiuodamas miesto viešuoju transportu, neturėjau vienkartinio bilieto.

Nors turėjau asmens tapatybės kortelę, tačiau viešojo transporto kontrolierių noras važiuoti į policijos komisariatą buvo didelis. Paskui vienas iš kontrolierių, netikėtai pamatęs, kad keleivių, važiavusių viešuoju transportu be bilieto, sulaikymo operaciją slaptai filmuojama skaitmenine vaizdo kamera, iš karto puolė į kraštutinumus. Kontrolierė kažkodėl į mikroautobusą nepasodino kitos merginos, taip pat padariusios administracinės teisės pažeidimą pagal LR ATPK 272 str. Matyt trumpai pamiršo savo nuolatinio darbo pagrindus - visiškas arba dalinis atminties praradimas.

Paklausęs, ar patikrino pažeidėjos dokumentus, kontrolierė parodė iniciatyvą, cituoju: “Ateik, panelė. Ar turi pažymėjimą? Ar turi dokumentą? Važiuojame su mumis (įtariai pasižiūri į vaizdo kamerą, paskui lėtai uždaro mikroautobuso dureles) – „Mama turi gimimo liudijimą. Jai trylika metukų.”

Man keisčiausia, kad kontrolierė akivaizdžiai užstojo pažeidėją, o mergina, šalia manęs ramiai sėdėjusi mikroautobuse buvo kaip atpirkimo ožys. Tikiu, kad neturėdamas skaitmeninės vaizdo kameros ir viešojoje vietoje nefilmavęs dienos anekdoto verto scenarijaus, pažeidėja būtų nenubausta ir greitai paleista į “laisvę”.

Vaizdo medžiagoje žiūrėkite: Kauno miesto viešojo transporto kontrolieriai, tikrinantys miesto autobusų keleivių bilietus, nepagrįstai paleido pažeidėją.

2009 m. rugpjūčio 7 d., penktadienis

Pirmasis VDU Jaunųjų žurnalistų mokyklos susitikimas (VIDEO)

Štai, pagaliau pavyko sukelti visus video iš pirmojo mūsų susitikimo.
Malonių prisiminimų!

Žurnalisto darbas redakcijoje: kaip viskas vyksta iš tikrųjų @VDU JŽM from Ernestas L. on Vimeo.

Raimonda Mikalčiūtė, 15min puslapio redaktorė



Vytauto Didžiojo universiteto internetiniai projektai @VDU JŽM from Ernestas L. on Vimeo.

Viešosios komunikacijos skyriaus specialistė StudyKaunas.eu red. Alina Zvicevičiūtė

tVDU.lt redaktorius Kristijonas Jakubsonas



Žurnalistika ir žiniasklaida šių dienų Lietuvoje @VDU JŽM from Ernestas L. on Vimeo.

Dr. Kristina Jūraitė, VDU



Mūsų prisistatymai:
VDU JŽM #1
http://www.facebook.com/video/video.php?v=1203304963750
VDU JŽM #2
http://www.facebook.com/video/video.php?v=1203325044252

P. S. Tikiuosi nepykstat, jog dirbu daugmaž pagal w.versme.net ((: .

2009 m. liepos 31 d., penktadienis

Pasiseks kitąmet arba tas uždegantis optimizmas

Lauke tylą drumsčiantys kaimynų balsai, nenutylantis šuns lojimas, televizorius, transliuojantis „Gustavo enciklopediją“ (jei gerai išgirdau) ir iš virtuvės sklindantis kavos aromatas verčia iš lovos. Ne, dar tikrai nesikelsiu. Vasara, o vasara - atostogos (ilgas saldus miegas). Tad antklodę užsitraukiu aukščiau ir keliauju užbaigti sapno.

Tačiau... Dorus norus sudrumsčia į kambarį nešina laikraščiu įpuolusi mama. Nejau vėl rytas su „Radijas Lietuuuusss“, pagalvoju, nes kažkodėl buvo skubama kuo greičiau įjungti kompiuterį. „Būtinai čia dalyvausi, važiuosi į Vilnių – mama.“ Aš: kas, kur, kaip, kada, kodėl?( mintyse). Mama: imk ir skaityk( moja laikraščiu). Kol kažko įnirtingai ieškoma google paieškos sistemoje, išlipu iš lovos, skubu rengtis ir aiškintis, kas tokio svarbaus vyksta. Klapsint klaviatūrai, dar mieguistomis akimis „Gimtajame“ skaitau apie naują Vyriausybės projektą – „Moksleiviai – į vyriausybę“. Politika, vyriausybė... Ir kaip sužinojau, paskaičiuosi internete, (www.lrv.lt) projekto tikslas skatinti jaunimo domėjimąsi valstybės institucijų veikla, supažindinti su politikų veikla, jų kasdieniniu darbu. Trisdešimt atrinktų mokinių turės galimybę keturias dienas praleisti Vyriausybėje.

„Sėdi ir pildai, reikia bandyt“ - balsas nuo kompiuterio. Kažkodėl atsirado prieštaravimo jausmas: nesąmonė, nepakliūsiu, ką aš ten veiksiu ir t.t. „Tikrai tave paims – pildyk.“ Gal.... gal ir ne... Na tiek to – bandom! Atsiverčiu projekto taisykles, nuostatus ir įdėmiai perskaitau. Ir štai pirmas dalykas, kuris iškart užkliūna: projekte gali dalyvauti moksleiviai, baigę 3G ar 4G klasę. Vieno iš kriterijų neatitinku, vadinasi – dalyvauti negaliu. Bet, jeigu...

Ką gi – atsiverčiu dalyvio anketą ir kruopščiai užrašinėju duomenis, kontaktus bei motyvaciją. Dar kartą patikrinusi, „prisegu“ prie elektroninio laiško, užrašau gavėjo adresą, temą ir spaudžiu „siųsti“. Darbas baigtas, lauksime atsakymo.

Antradienis. Groja „Lietus“, mama viešpatauja virtuvėj. Pagalbos neprireikia, tad lekiu prie kompiuterio ir renku www.gmail.com ( kaip ir įprastą dieną). Naujas laiškas – Nacionalinė moksleivių akademija. Iš serijos – bandykite dar kartą. „Ačiū už dalyvavimą, tačiau neatitinkate amžiaus kriterijaus, galėsite bandyti kitais metais.“ Ir mintyse kartoju: taip ir sakiau, taip ir sakiau...
Laiškas perskaitomas balsu ir iš virtuvėje triūsiančios mamos susilaukiu atsako: „ Kitais metais tikrai pasiseks“.

O po ilgų svarstymų, burblenimų ir nurimusio vidinio apmaudo suprantu, jog taisyklės yra taisyklės galbūt bus verta bandyti kitais metais. Ir vis tik, manau, jog iš kiekvieno renginio ( esi jo dalyvis ar ne) gali kažką suprasti: savo, kitų klaidas, sužinoti ką nors nauja.

2009 m. liepos 30 d., ketvirtadienis

Prisimenant tikrąją fotografiją


Gyvename skaitmeninių technologijų amžiuje, kuriame mus supa įvairios technologijos naujovės. Jei gilintumėmės vien tik į atskirą fotografijos sritį, per kelius dešimtmečius joje įvyko didelis perversmas. Retas šiuolaikinis jaunuolis iškeistų savo skaitmeninį fotoaparatą į analoginį, kurie buvo labai populiarūs ir vertinami pora dešimčių metų atgal. Pavyzdžiui į tokį fotoaparatą ,,Zenit‘as“, ,,Fed‘as“.

Fotografija man- puikus laisvalaikio praleidimo būdas, nuolat ką nors fotografuoju ar pati fotografuojuosi. Todėl kai neseniai draugas pasiūlė grąžinti senąją, tikrąją fotografiją į 21-ą amžių, maloniai sutikau.

Pagrindinis mūsų tikslas- su senoviniu fotoaparatu išfotografuoti juostelę, patiems ją ir joje esančias nuotraukas išryškinti. Laimei, draugas turėjo ,,Zenit‘ą“ ir foto didintuvą, todėl mums trūko tik nespalvotos foto juostos (abu labiau mėgstame nespalvotą fotografiją), foto popieriaus ir ryškalų.

Iškart ėmėmės darbo – surasti trūkstamas darbo priemones. Paieškas pradėjome nuo juostelės. Apvažiavę visus Kaune esančius foto centrus nusivylę grįžome namo- norimos juostos neradome. Tačiau iš vienos internetinės parduotuvės užsakyta juostelė atkeliavo per savaitę.

Antras ieškojimo etapas pasirodė dar sunkesnis. Mums, pradedantiems mėgėjams, nauji ryškalai ir popierius pasirodė šiek tiek per brangūs, todėl jų ieškojome interneto platybėse patalpintuose skelbimuose. Radome – Klaipėdoje. Taigi, gavę siuntinį ir išfotografavę juostą, skubėjome įsirengti laikiną foto dirbtuvę.

Nenorėdama juokinti profesionalių fotografų darbo eigos labai smulkiai nepasakosiu :) . Išryškinę juostą įdėjome ją į foto didintuvą. Tuomet nustatę reikiamą šviesos kiekį ir apšvietę norimos nuotraukos vaizdu foto popieriaus lapą, įmetėme jį į paruoštą ryškinimo skystį, vėliau į fiksažą. Fiksaže išmirkytas nuotraukas mirkėme vandenyje. Išdžiovinę nuotraukas turėjome pačių sukurtus atvaizdus :)

Nors nuotraukų kokybė neprilygsta padarytų foto centre, pačių padarytos nuotraukos žymiai brangesnės.



Kelios mūsų pagamintos nuotraukos:)

2009 m. liepos 26 d., sekmadienis

Laumės Juosta

Šį savaitgalį praūžė kasmetinis vaikų muzikos festivalis "Laumės Juosta". Šiemet šiam festivaliui sukako jau 15 metų, todėl šiemet ši šventė buvo išties išskirtinė. Viskas buvo atlikta taip kaip niekad. Smagu buvo stebėti vaikų džiaugsmą bei šypsenas prieš ir po jų pasirodymų. Vaikai atrodė išties laimingi galėdami dainuoti su Lietuvos muzikos "dievaičiais".

Koncerte dalyvavo daygybė Lietuvos muzikos atlikėjų bei grupių. Nors šventė truko tris dienas labiausiai man, manau ir daugeliui kitų, patiko šeštadienio programa. Ji prasidėjo nuostabia vaikų pop chorų eisena Palangoje, kurios metu vaikai visus kvietė į Laumės Juostos festivalį. Vėliau visi, kurie spėjo įsigyti bilietus į šį festivalį, galėjo stebėti nuostabius pop chorų pasirodymus su Lietuvos scenos grandais. Sekmadienį festivalis tęsėsi, toliau visi dainavo ir linksminosi.

Deja, festivalis baigėsi ir kaip sakė Laumės Juostos vėdėja, muzikos grupės "Studentės" narė Irūna: "Kai baigiasi "Laumės Juosta", kartu su ja baigiasi ir vasara". Nors liko dar visas mėnesis iki vasaros pabaigos, oras vis prastėja ir galbūt Irūna buvo teisi, gal ištikrųjų vasara baigiasi? Na, bet turime dar visą mėnesį džiaugtis ir išnaudoti visas vasaros siūlomas galimybes, tad sėkmės Jums.

Kai pasaulį norisi pažinti iš viršaus

„Skraidymas kaip ir konkretaus dalyko neduoda, tik atima daug laiko ir paplonina piniginę, galima sakyti, kad tai, tiesiog, gyvenimo būdas“– taip sako Julius Motiejūnas, tačiau įdomu sužinoti, kuo šį vaikiną vis dėlto sudomino skraidymas, jeigu, kaip jis sako, tai nieko konkretaus neduoda, tačiau tampa gyvenimo būdu?
(Pokalbis su Juliumi Motiejūnu)


Kiek laiko jau skraidai, ar kas nors paskatino tuo užsiimti?
Aš priklausau Alytaus aeroklubui trejus metus, tačiau aktyviai pradėjau skraidyti tik po metų ,todėl dabar esu atlikęs virš šimto skrydžių sklandytuvu. Konkretaus asmens, kuris paskatintų, nebuvo. Dažnai matydavau danguje skraidančius lėktuvus , tuo susižavėjau ir nusprendžiau tapti pilotu. Šį spendimą priėmiau spontaniškai, tačiau nė karto nesigailėjau.

Kodėl būtent skraidymas tave sužavėjo, o ne kita sporto šaka, kuo ji išsiskiria iš kitų? Kokią naudą iš jos gauni?
Man teko savo jėgas išbandyti įvairiose sporto šakose: karatė, vandensvydyje, tačiau tai neužpildė mano širdies, manau tai buvo ne man. Pamatęs lėktuvą , aš kiekvieną kartą nutirpdavau, kūnas tarsi sustingdavo, buvo aišku, kad aš gimiau skraidyti. Šis sportas ypatingas tuo, kad jame reikalinga pilna kūno ir proto kontrolė ir besąlygiška disciplina. Skraidymas kaip ir konkretaus dalyko neduoda, tik atima daug laiko ir paplonina piniginę, galima sakyti, kad tai, tiesiog, gyvenimo būdas.

Prieš kelis mėnesius baigei vidurinę mokyklą, tau buvo pakankamai atsakingi šie mokslo metai. Kaip pavyko suderinti mokslą ir šį hobį, kuris, kaip ką tik sakei, atima daug laiko?
Skraidymas – dėkingas sportas, jis vyksta tik vasarą ir tęsiasi iki lapkričio mėnesio. Rudenį skraidau tik savaitgaliais, todėl mokymuisi jokių kliūčių neiškyla.

Ar daug žmonių žino, kad užsiiminėji tokiu pavojingu sportu, nebando tavęs perkalbėti viską mesti ir užsiimti kuo nors kitu?
Apie skraidymą, kad tai darau, žino draugai bei artimieji, aišku priekaištavo ir nelabai leido tuo užsiiminėti motyvuodami, kad skraidau su nesaugia technika. Draugai mano, kad esu beprotis, tačiau instruktoriai tvirtina, kad esu velniškai gabus, ir tai mane džiugina.

Juliau, žinau, kad norėtum studijuoti orlaivių pilotavimą, kai tapsi pilotu ir turėsi tikrą licenziją, kokią šalį , pirmiausia, norėtum aplankyti?
Kaip civiliniam lakūnui nėra konkretumo skraidyti ir lankyti šalis, bet kaip oro lakūnui tai beprecedentiškai Bagdadą, kadangi ten vyksta koviniai oro ir antžeminiai veiksmai, o aš norėčiau būti karo lakūnas.

2009 m. liepos 24 d., penktadienis

Žmonės išplautomis smegenimis

Taip žymus žurnalistas Algimantas Čekuolis pavadino Šiaurės Korėjos revoliucionierius, bei žmones, siekiančius žūtbūt išlaikyti marksistinę ideologiją, pasaulį bauginančioje šalyje. Parinkdamas tokį apibūdinimą, gerbiamas Čekuolis neklydo. Atsižvelgiant į nuolatinius neramumus Šiaurės Korėjos viduje, įskaitant įtampą bendraujant su Pietų Korėja ir JAV, pasaulį sukrėtė dar viena žinia - Šiaurės Korėja rengiasi naujam išpuoliui, ji kuria biologinį ginklą!

Tai patvirtino Didžiosios Britanijos žvalgyba MI – 6, garsėjanti profesionaliais tyrimais politinėje plotmėje. Rimti įrodymai leidžia manyti, jog Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Čen Iro laboratorijose dirbantys mokslininkai mutuoja paukščių gripo virusą, o tinkamą mutaciją pristatys kaip biologinį ginklą. Esą pats diktatorius, vadinamas „ brangiuoju tėveliu“, yra sakęs „Nuodingos dujos ir bakterijos gali būti sėkmingai panaudotos kare“. Be to, Š. Korėjos ekonomika merdėja, žmonės išgyvena skurdą. Didžioji Š. Korėjos pajamų dalis tenka kariniams veiksmams, nors šalies valdžia žūtbūt stengiasi tai nuslėpti.

Taigi, manoma, kad sukūrus tobulą biologinį ginklą, pasakiškos pajamos tiesiog garantuotos! Nereikia nei galvoti kiek už tokį ginklą paklotų teroristinės organizacijos, o gal net ir Iranas ar Pakistanas. Deguto į ugnį pripylė ir viena mokslinių tyrimų akademijos pabėgėlių. Daktarė Yi Yong Su. Buvusi gera Š. Korėjos vadovo draugė pareiškė, kad bandymai su gripo virusu atliekami, o šiam darbui Kim Čen Iras paskyrė 300 000 mokslininkų ir laborantų.

Pati Yo Yong Su taip pat nevaikšto švariomis rankomis. CŽV duomenimis ši moteris seniau užsiėmė bandymais su žmonėmis( sveikus žmonės užkrėsdama juodlige, žinoma, toks bandymas baigdavosi mirtimi). Taip pat buvo atskleista, kad Šiaurės Korėja tokiems bandymams yra parengusi net aštuonis tyrimo centrus, iš kurių vienas pažengęs jau ganėtinai toli. Šį centrą dabar seka amerikiečių kosminiai palydovai.

Pietų Korėjos, JAV, o ir viso pasaulio spauda apie šį įvykį kalbėti vengia: pirma, dar nėra surasta išsamių ir tvirtų įrodymų, antra pykdyti Šiaurės Korėjos vadą Kim Čen Irą - tolygu prašyti Š. Korėjos pradėti karinius veiksmus. O kol pasaulis dreba, Šiaurės Korėja gyvena! Neseniai išmėginusi požeminį branduolinio ginklo testą, rengianti teroristinius antpuolius ir karts nuo karto vis pagrasindama pasauliui, Š. Korėja stengiasi kiek įmanoma ilgiau išlaikyti savo marksistinį – leninistinį judėjimą.

Tiesa, yra faktų, kad Kim Čen Iras tapo sukalbamesniu. Pastebėjęs visišką šalies ekonominę griūtį, sutinka su savo kaimynės, Pietų Korėjos, ekonominiais sprendimais. Štai P. Korėjos bandymai renovuoti Kumgangsaną ir paversti jį pramonės ir prekybos koncernu „Hyundai“ - sveikintini. Čia jau plūsta turistai iš viso pasaulio, siekiantys bent akies krašteliu dirstelėti į paslaptingą ir mitais apipintą Šiaurės Korėją. Įkurtos pramonės gamyklos gamina tik smulkius buities daiktus, tačiau tiek Š. Korėja, tiek P. Korėja patenkintos – pajamos plūsta.

Kritikuoti Š. Korėjos neverta, į kritiką ji neatsižvelgia – tik dar labiau užsirūstina ir spartina karinius veiksmus. Todėl šalys atvirkščiai, bando užmegzti diplomatinius santykius ir reikšmingus sprendimus priimti „prie kavos puodelio“. Tokį pavyzdį rodo P. Korėja stengdamasi kelti Š. Korėjos ekonomiką.

Šiame pranešime nesinori daryti grėsmingų išvadų. Palikime viltį, kad Kim Čen Iras atlyš ir vieną dieną nutrauks branduolinio ir biologinio ginklo gamybą. Tačiau, vis dėlto, nepamirškime karts nuo karto pasidomėti kaip gyvuoja viena grėsmingiausių pasaulio šalių, turinti vieną iš keturių didžiausių pasaulyje armijų!

Informacija: "Pokalbis su Algimantu Čekuoliu"

2009 m. liepos 21 d., antradienis

Užmarinuotas gyvenimas

Na, ko ir vėl susiraukei? Taip ir tikėjausi, kad tau visa tai nepatiks. Galėjai bent jau apsimesti ir įvertinti mano darbą, pastangas, paglostyti galvą ar tiesiog pasakyti ačiū. Kai atnešiau tau stiklainį, sėdėdamas saulėje, pasižiūrėjai į mane kaip į proto netekusią laboratorinę pelę ir tramdei savo lygių dantų šypseną. Dėkojau Dievui, kad sugebėjai susilaikyti, nesijaučiau visiškai apgailėtina.

Tu pasiūlei prisėsti greta- aš taip ir padariau, nes nemačiau priežasties elgtis kitaip, juk buvo tavo gimimo diena. Paėmei į rankas mano dovaną ir su ironiška šypsena veide ėmei ieškoti paslėptos minties, kurios tau nepalikau. Ilgai žaidei savo plonais pirštais, susikelęs kojas vieną ant kitos, ir atrodė, kad viskas aplink tave išnyko. Tapai stabu, sėdinčiu beorėje erdvėje ir ieškančiu deguonies mažiausiuose pasaulio tarpuose. Kuomet apvertei jį dugnu aukštyn, lyg triumfuodamas žvilgtelėjai į mane.

Tamsios rudos akys žvilgėjo pasitikėjimu savimi ir jau džiaugeisi atradęs atsakymą į mano mįslę, tačiau tu klydai, o aš leidau tau apgaudinėti save ir jaustis nenugalimu. Iškėlei stiklainį priešais saulę ir prisimerkęs ėmei skaityti, bet greitai nusivylei supratęs, kad ant jo buvo parašyta tik bereikšmė skaičių ir raidžių kombinacija „WGG:56020“. Suraukei savo juodus antakius ir vėl pažvelgei į mane. O aš sėdėjau visiškai rami ir užtikrinta tuo, ką darau. Nieko tau nesakiau, nes juk nieko ir neklausei, nebent akimis, kurių kalbos dar neišmokau suprasti. Juokinga, tiesa? Aš visai kaip ir tu- nemoku suprasti „nežmonių“ kalbos.

Viskas klostėsi taip, kaip ir buvau suplanavusi- laukiau kol tu pasiduosi, nors to nenorėjai. Žiūrėjau į tave ir mačiau, kaip susilieji su supančia aplinka- siūbuoji kaip laukinis medis, nežinantis į kurią pusę palinkti. Su lyg kiekvienu palinkimu, įžvelgiau vis didesnį apmaudą tavo veide. Pradėjai galvoti, kad ši dovana skirta ne tau, kad įvyko klaida, ar bandau tave supažindinti su savo nesuprantama humoro jausmo gyslele, tačiau ilgiau kantėti nebegalėjai. Pagaliau sulaukiau. Pastatei stiklainį ant žolės, pasirėmei į žiedais aplipusią obelį ir užvertei akis. Maniau, jog nuo tavo prisilietimo negali nieko nutikti, o štai nubyrėjo keletas žiedlapių, o galbūt tai buvo vėjo darbas, kurio aš tądien nejaučiau. Nebegalėjau ilgiau laukti ir, pasiremdama rankomis, atropojau prie pat tavęs, pasiėmiau stiklainį į rankas ir nestipriai stuktelėjau alkūne, kad nuleistum galvą. Nenorėjai, bet teko pripažinti, kad ir tu žmogus, kuris ne visada randa tinkamą problemos sprendimą. O problema tuo metu buvai tu.

Iš tiesų nežinau, ką galvojai apie žydrą stiklainio dangtelį ir apie jame plaukiojančias priemaišas. Tau kirbėjo nekantrumas, kurį bandei užgniaužti savo nepalaužiamu išdidumu, bet juk puikiai tave pažinojau ir to nepavyko padaryti. Tikriausiai pamanei, kad ši dovana- nevykęs bandymas užmarinuoti žirnelius ar burokėlius, kurių čia visiškai nebuvo. Nebuvo, kaip ir mįslės atsakymo, nes jį turėjau pasakyti aš. Labai gerai žinau, kaip laukimas skaudžiai kandžioja nervų ląsteles, todėl ilgiau nebedelsiau, juk tavo gimtadienis. Žiūrėjai į mane kaip į paiką mergšę, todėl susizgribau. Padaviau stiklainį tau į rankas ir ėmiau aiškinti viską iš eilės. Pasakojau, kad dangtelio žydrumas turės nuolat priminti mūsų vasaromis matytą padangę; kad viduje plaukiojantis rožės žiedas prasiskleis kartu su tavo svajonės išsipildymu; kad įbertos druskos, pipirų ir cukraus mišinys tai tavo emocijų dulkės, kurios niekada tavęs nepaliks.

Aš pasakojau tau tiek daug, o tu viską gėrei į save su vis didėjančiu noru- dar ir dar. Savo tamsiomis akimis stengeisi nemirksėti ir stebėti stikliniu paviršiumi slystantį mano pirštą. Tikriausiai tuomet buvo pirmas kartas, kai tu taip stengeisi. Dabar, kai ateinu pas tave, ant stalo, šalia šeimos nuotraukos, matau tą patį stiklainį, dovanotą prieš šitiek metų. Tu nuolat prieini prie jo, lengvu piršto mostu nuvalai ant mėlyno dangtelio susikaupusias dulkes ir nusišypsai, visai kaip tada, kai baigiau tau aiškinti. Ir dabar esu įsitikinusi, kad ši dovana tau labiausiai patinka.

Gal kam puodelį arbatos?

Vidurvasario ramybė ir nejauki tyla. Ta, kurią vos ne vos perveria paukščio klyksmas ramiame danguje. Jis pernelyg geras, kad prabiltų viską taškančia muzikos gaida…

Tik tuomet, jei atslinks nemigos nerami migla, tyliai prabils raminanti vėjo daina, užmigdanti ir neramiausią besiblaškančią sielą.. Gilioj sapnų šaly, kur, kas dar tiki, sukasi sapnų fėjos ir vaikšto karaliai, tyliai tebegroja užmirštoji arfa, kurios galią težino mažoji karalienė… Tačiau šiąnakt, rodos, apuokai nežada nutilti ir garsiai raižo miško gražią tylą… Ne, tai negerai, matyt kažkas nutiko, jei jie taip nerimsta..

Auštantis rytas sugretina liūdesį ir skausmą, atitolina džiaugsmą ir ilgesį, prišaukia nematomus ramybės Dievus. Tik kur prasmė toje ramioje dienoje? Upės srauniam vingy, kuris besileisdamas garsiai daužo atsikišusias uolas?

Ne, tai ne tai, ko reikia. Sekmadienio rytmetis – gal tik puodelis karštos arbatos, kurios kylantys garai besiplaiksto rudeniniam vėjy. Bet mes nekalti, kad esam liūdesio žmonės, juk gimę, kai medžiai pliki… Nenorim gerti šito vieni, tad gal kam puodelį arbatos išgerti kartu..?

2009 m. liepos 18 d., šeštadienis

Valstybės dienos iškilmės Rokiškyje



Nepabūgę vėsaus oro ir apsiniaukusio, lietų žadančio dangaus minios rokiškėnų žygiavo į Valstybės dienos šventę prie Kultūros centro. Nors žiūrovų daugumą sudarė vyresnioji karta, tačiau jų tarpe netrūko ir jaunimo. Užsiėmusios ( kartu su mama) vietą ant suoliuko laukėme šventės pradžios. Nors mobilieji rodė kelias minutes po 18val., tačiau veiksmo scenoje vis dar nebuvo matyti. Tai ne vieną ( vertinantį punktualumą) žiūrovą privertė nekantriai patrypčioti kojomis ar apskuti vieną kitą ratelį aplink spragėsių ir loterijos palapines.

Dar kiek patrypčiojus, šventė buvo pradėta: į sceną žengė Raimundėlio, Tatos, policijos pareigūno bei kitus personažus įkūnijanti humoro grupė „Ambrozija“. Grupę sudaro Rokiškyje gerai žinomi asmenys: režisierius Jonas Buziliauskas, aktoriai Kęstutis Matelis bei Giedrius Vidulis. Humoristus rokiškėnai sutiko itin palankiai: viso pasirodymo metu netilo garsus juokas ( kai kur ir kvatojimasis iki ašarų), plojimai. Taip pat kartu energingai lingavo, „Ambrozijai“ atliekant žinomų dainų improvizacijas.


Baigusi pasirodymą, grupė vietą užleido Jaunimo teatro aktoriams ir režisieriui Justinui Krisiūnui. Jaunieji aktoriukai publiką nustebino nauja muzikine programa. Jos repertuare nestigo senų, keliančių nostalgiją ( tėvų laikai), lyriškų ir linksmų dainų apie lietutį, saulutę. Jas atliko aktorės Neringa, Agne bei režisierius Justinas. Muzikinį foną suteikė: Andrius, režisierius – gitara, Julija – smuikas, Justas – klavišiniai, violončelė, Paulius – būgnai. Šiltas, nuoširdus ir linksmas pasirodymas paliko ne tik gerą nuotaiką, bet ir plačią šypseną veide.

Svarbiausias šventės akcentas – žygio aplink Lietuvą dalyvių sutikimas. Juos sutikusi publika negailėjo plojimų. Dalyvius sveikino ir dėkojo rajono mero pavaduotojas Albinas Urbonas bei banko skyriaus vadovas Antanas Vagonis. Taip pat įsimintina akimirka buvo
ir vėliavos, padarytos iš spalvotų balionų, paleidimo ceremonija.

Po iškilmingos balionų paleidimo ceremonijos, kalendamos dantimis, leidomės namo.

2009 m. liepos 15 d., trečiadienis

Kinas mieste, miestas kine

Birželį startavęs projektas "Kinas mieste, miestas kine" vakar jau pasirodė ir Kaune su filmu "Adomas nori būti žmogumi". Projektas pritraukė nemažą publiką žmonių įvairaus amžiaus: nuo pačių mažiausių, kurie atėjo dar atvesti mamyčių, iki pagyvenusio amžiaus žmonių, kurie nori prisiminti tuos senus "savo laikų" filmus.
Į šias filmų peržiūras verta eiti ne tik dėl to, kad visa tai yra nemokama, bet dar ir dėl to, kad viskas vyksta po atviru dangumi. Kas gali būti geriau, kaip prisėsti ant pievos šiltą vasaros vakarą su gera draugų kompanija ir pažiūrėti gerą, nesugadintą kiną? Dabar belieka melstis, kad nesulauktume lietaus.
Filmų repertuaras žavi savo paprastumu. Galėsite pamatyti įvairius filmus nuo 1929-ųjų iki 2004-ųjų metų. Taigi filmai turėtų patikti ne tik užkietėjusiems kinomanams, bet ir paprastam žiūrovui. Beje, daugelis filmų bus rodomi nespalvotame ekrane. Taigi nusipirkite didžiulę porciją spragėsiu ir pasiruoškite gauti milžinišką nostalgijos dozę žiūrint senąjį kiną.

Daugiau informacijos: http://www.kinasmieste.lt/

Kadras iš filmo "Adomas nori būti žmogumi"

Vienatvė nematuojama myliomis, kurios skiria vieną žmogų nuo kito

Esame žmonės. Visi skirtingi ir dėl to nepakartojami. Visi turime draugų, kad ir kokie jie būtų. Mane ir mano draugus gali skirti begalės mylių, tačiau ar tomis myliomis galiu išmatuoti savo vienatvę, kurią dabar jaučiu?

Aš gyvenu čia, kažkur prie upės vingio, o jis kažkur ten, taip toli… Jis taip toli, tačiau kad ir kaip jis bebūtų toli, aš jį pasiekti galiu… O iš vienatvės išeiti negali kaip pakelėm ir dulkėtais vieškeliais gali nueiti iki to, kuriam rūpi…

Aš žinau, kad net jeigu užsidariau visus langus ir duris, aš nesu vienas, bet galiu jaustis vienišu… Visi gali būti labai toli, o aš taip arti niekieno… Aš galiu žinoti, kad esu kažkam reikalingas, tačiau kartu galiu to nejausti…

Aš, kaip ir kiekvienas iš čia esančių, galiu susikurti sodą, kuriame gražiausias ir didžiausiais žiedais žydės vienatvė. Tačiau aš taip pat galiu susikurti sodą, kuriame gražiausia gėle žydėsiu aš pats. Vis dėlto gražiausias sodas yra, buvo ir bus tas, kuriame mūsų gyvenimas taps namais, kuriuose žydi brangiausios gėlės – draugai. Ir jei gyvenimas – sodas, tuomet draugai - gėlės. Tai koks gyvenimo sodas gražiausias?

Mes užsimerkiame, kai reikia matyti, tylime, kai reikia šaukti. Aš galiu nematyti visų tavo ydų, kurias turi, tačiau ar galiu ir turiu nematyti, kad dabar tau reikia manęs? Aš galiu nutylėti, kad elgiesi netaip, tačiau aš privalau šaukti, kai kažkam reikia pagalbos. Kas padės man, jeigu nepadėsiu pats sau bei kitiems?

Aš žinau, kad tolimų vietų nebūna. Tačiau tik tiems, kurie nebando išmatuoti vienatvės buvimo laiko ir vietos. Aš žinau, kad ir man gali nepasisekti...

2009 m. liepos 13 d., pirmadienis

Atostogos? Tranzuojam!

Po gerą mėnesį planuotos kelionės (atostogų) ir įtemptos savaitės lagaminų, sveriančių ne vieną toną (visai nesvarbu, jog išvažiuoji tik kelioms dienoms padrybsoti prie jūros ar aplankyti svečios šalies), krovimo, sėdi į šiltą bei patogią mašiną, autobusą, lėktuvą ar kitą transporto priemonę, padėsiančią pasiekti kelionės tikslą. Turbūt tik tada susimąstai, jog ir Tavo piniginės neaplenkė visų dievinama KRIZĖ, o kaip brangiai Tau kainavo kelionės bilietai ar kuras...! Tipiška, tačiau kas sakė, jog keliauti galima tik taip? Pigiausias ir turbūt ekstremaliausias būdas išvykti iš rutinos - tranzavimas arba autostopas, dar vadinamas hitch-hiking'u.

Lietuvoje šis keliavimo būdas sparčiai populiarėja. Dar 1996m. buvo įkurtas Vilniaus autostopo klubas, kurio pagrindiniai tikslai - organizuoti keliones, ekspedicijas, ruošti profesionalius keliautojus, bendradarbiauti su užsienio klubais ir pan. Ši organizacija vienija ne tik Lietuvos, bet ir kitų pasaulio šalių tranzuotojus, turinčius bent 16 metų (daugiau informacijos apie šį klubą galite rasti oficialioje jo svetainėje - (http://www.autostop.lt/ ).

Tačiau norint patirti nuotykių priklausyti klubui nebūtina! Devyniolikmetis Andrius tranzuoja nuo penkiolikos ir nepriklauso jokiai autostopininkų organizacijai, tačiau mielai sutiko mums papasakoti apie šį keliavimo būdą ir savo keliones po užsienį.

Andrius.: Vieni bendraminčiai, besileidžiantys į tokias keliones siekia užsidirbti šiek tiek pinigų grodami gatvėse, kiti siekia gerai praleisti laiką, treti tikisi pažinti naujas kultūras. Neneigsiu - šie dalykai yra neatsiejama mano kelionių dalis. Vis dėlto mano tikslas keistesnis ir neretam nesuprantamas. Mano siekis - sutikti kuo daugiau sunkumų kelyje. Kuo daugiau stingdančio šalčio naktimis, kuo rečiau mašinos stoja man tranzuojant, kuo mažiau pinigų krenta į mano gitaros dėklą, tuo man smagiau. Mano nuomonė, jog tik ekstremaliausiomis akimirkomis imama sparčiau artėti link savęs paties. Būtent dėl tokio kelionės tikslo keliauju vienas. Nenoriu būti atsakingas už kitą žmogų. Juolab neabejoju, jog reto žmogaus požiūris į keliones sutampa su manuoju.

G.: Ar kelionių metu praplėti savo pažinčių ratą? Ar palaikai ryšius su kelionėse sutiktais žmonėmis ir vėliau?
A.: Nauji žmonės yra neatsiejama nesėdėjimo namie dalis. Suprantama, jog sutikus bendraminčių, norisi su jais palaikyti ryšius ir ateityje, tad neišvengiamai taip ir darau, savo ar bendraminčių iniciatyva.

G.: Nebijai rizikos? Tokios kelionės nėra labai saugios.
A.: Rizika? Tranzuoju nuo 15 metų, dažniausiai vienas, nes tik tuomet įmanoma išvystyti tobulą pokalbį su tave pavežančiu žmogumi. Vis dėlto, nepaisant žiniasklaidoje pasirodančių faktų apie maniakų protrūkius, stovint vienam kelyje niekuomet nekilo net mintelės, jog man kažkas gali atsitikti. Žaviuosi F. Nyčės mintimi - "Pavojum patikėsi - galas Tau!".

G.: O kaip nakvynės?
A.: Viena įdomiausių kelionės dalių buvo ir bus naktis. Esi didmiesčio centre, kojos linksta iš nuovargio. Nejau ieškosi už 15 km esančio kempingo? Nejau mokėsi 40 eurų už pižonišką viešbutį? Keliauji į parką ar prie upės, stataisi palapinę vidury miesto ir miegi sau patenkintas. Žinoma, su virpuliuku širdy dėl sapnus nutraukiančių žingsnių.

G.: Kiek pinigų pasiimi tranzuodamas? Kiek kainuoja tokios kelionės?
A.: Dažniausiai imu apie 200 Lt, nors visada grįžtu išleidęs ne daugiau nei ketvirtį jų. Taip, tenka pripažinti, grojimas gatvėse nėra labai menkas pajamų šaltinis. Taip pat tenka pripažinti, jog esu per silpnas pasiimti minimalią pinigų sumą į kelionę. Gaila, bet kirminas manyje vis dar liepia vadovautis taisykle - "Atsarga gėdos nedaro".

Patarimai keliaujantiems autostopu

1) Tranzuodami tamsiuoju paros metu turėkite keletą atšvaitų.
2) Saugumo sumetimais draugams ar artimiesiems nusiųskite žinutę su Jus paėmusios mašinos registraciniais numeriais.
3) Geriausia vieta pakeleivingoms mašinoms stabdyti - dažnai mašinų pravažiuojamas kelias (geriausia - išvažiavimas iš miesto), kuriame mašinos važiuoja maždaug 80km/h greičiu.

Amerikiečių tapyba – kelionė Virdžinijos žalumom

Ekspresyvi Robo Vanderio Zee vizija sudomino daugelį lankytojų

Vasarą visi norim gamtos, iškvaitę, apkvaitę nuo karščio tiesiog limpam prie žalios spalvos, ypač mieste. Ypatingai Kaune, kur liepos 7 – tąją Žilinsko paveikslų galerijoje buvo atidaryta šešių Amerikos tapytojų paroda „Peizažų įvairovė“. Skirtingais stiliais, manierom, bet gimtosios Virdžinijos tematika susivieniję peizažo meistrai iš anapus Atlanto Kimas Abrahamsas, Gary Bowersas, Judith Judy, Inge Strack, Deividas Goslinas ir Robas Vanderis Zee savo drobėse atsivežė daug spalvų, mistikos ir švelnių potėpių meno mėgėjams.



Kultūrų draugystės vardan– dovana galerijai


Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejus džiaugiasi ir didžiuojasi galėdamas įtraukti į nuolatinę ekspoziciją Jungtinių Amerikos valstijų darbų - galerijai padovanota net 11 drobių. Muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis džiaugiasi kultūrų draugyste ir juokauja, jog Jungtinėse Amerikos valstijose lietuviai taip pat nesvetimi, juo labiau, kad atidaryme dalyvavo gerbiamas JAV meno galerijos „Alex“ direktorius Victoras Gaetanas, kuris jau 1989m. Vašingtone buvo surengęs Lietuvos atgimimo sąjūdį atspindinčią parodą.

Parodos svečiai – JAV meno galerijos „Alex“ direktorius Victoras Gaetanas su žmona

Proga išvysti japonų meno subtilybes

Paroda „Peizažų įvairovė“, jau eksponuota Vilniaus „Arkos“ galerijoje gegužės mėnesį, susilaukė didelio dėmesio tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų tarpe ir laikinojoje sostinėje. Tačiau kultūrų draugystė tuo nesibaigia – kitą savaitę, liepos 13 dieną, 16 valandą į Kauno Žilinsko paveikslų galeriją atkeliauja japonų menininkų kūriniai, įdomūs susitikimai ir paskaitos.

2009 m. liepos 12 d., sekmadienis

Dainų šventės akimirkos





Švęsdama savo vardo Tūkstantmetį, Lietuva jį paminėjo ir viena didžiausių šių metų švenčių – Tūkstantmečio Dainų švente. Kaip visuomet, šventė vyko liepos 1 – 6 dienomis, tad visas šešias dienas netrūko įvairiausių renginių, atrakcijų, šokių ir dainų gaudesio. Šiemet „Amžių sutartinė“ sukvietė itin gausias gretas svečių bei dalyvių iš įvairiausių pasaulio kampelių: lietuvių bendruomenės iš Amerikos, Kanados, Airijos, kaimynai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos. Iš viso dalyvių buvo apie keturiasdešimt tūkstančių.

Pačias pirmąsias šventės dienas teko stebėti namuose per televiziją. Liepos 1-ą dieną vykęs atidarymas prikėlė senąjį lietuvių kultūrinį paveldą. Tą puikiai perteikė „Protėvių“ giesmė skambėjusi Sereikiškių parke. Katedros aikštėje šventės dalyvius sveikino kultūros ministras, Vilniaus miesto meras. Ta proga buvo pagerbti ir Lietuvos Jaunųjų vilčių atžalyno atstovai, iš kurių kiekvienas pasirašė garbės lentoje. Vienas iš jų energingai traukė Marijono Mikutavičiaus dainą „Pasveikinkim vieni kitus“. Pasveikinimas tapo savotiška ceremonijos ir viso atidarymo dalimi.

Bene didžiausią įspūdį paliko ansamblių šokių vakaras. Šokio motyvais jaunimas perteikė lietuvių iki šiol puoselėjamas tradicijas, švenčių papročius. Manau, šokių vakaras žiūrovus užkrėtė puikia nuotaika, trykštančia energija. Taip pat itin žavėjo profesionali choreografija: tikslūs ir sinchroniški žingsneliai, rankų mostai bei tautiniai kostiumai. Apranga išsiskyrė kiekvienas ansamblis: skirtingi apavai, skrybėlės, raštai.

Na o liepos ketvirtąją pati gyvenau Dainų šventės emocijomis, nuotaikos bei tempu, nes mūsų ansamblis ( Rokiškio kultūros centro vaikų ir folkloro ansamblis „Čirulis“ ) buvo vienas iš šventės dalyvių. Šventės ypatingai laukė mūsų mažieji ansambliečiai, kadangi kai kuriems iš jų ji pirmoji. Užsiregistravę iš kart traukėme repetuoti ir jau 15.00 laukė pirmasis pasirodymas – vaikų žaidimai skirti būtent šiai folkloro dienai „Žemenėle, žiedkelėle“. Kol linksmai sukomės ir trypėme ratelius, mažieji žiūrovai turėjo puikią atrakciją – žemuogių vėrimą. Patiems jauniausiems vėrėjams tai buvo pačios pirmos jų suvertos žemuogės. Nors veriant pirmą kartą rankutės nebuvo tokios miklios, tačiau kiekvienas liko patenkintas prizais ir su puikia nuotaika. Baigę trypti ratelius ir pynimėlius, gavome valandą laisvo laiko. Jį išnaudojome, apžiūrinėdami senuosius amatus: kalvystę, verpimą, juostų audimą. Pastarasis paliko neišdildomą įspūdį jau vien dėl audėjos kruopštumo bei rankų miklumo. Taip pat klausėmės ir stebėjome kitų ansamblių pasirodymas, iš kurių labiausiai įsiminė trio ( dviejų brolių ir sesers muzikinis pasirodymas).

16 valandą vienoje iš scenų pakeitėme pasirodymą baigiantį „Gastautos“ kolektyvą. Mažiesiems linksmai uždainavus, susilaukėme gausybės plojimų. Susirinkusius žiūrovus ( kurių buvo nemažos gretos) žavėjo mažųjų dainos, rateliai. Dainuojant didžiosioms ansamblio merginoms (jų tarpe ir man), žiūrovai pritarė plojimais, palingavimais. Baigus koncertą, keliavome žiūrėti kitų pasirodymų ir čia užklupo lietus (gerai, kad nors nesmarkus). Dar kartą apsukę ratą aplink šventę, parodas, amatus leidomės link autobuso ir jau mojome Dainų šventei.

Na o kelionė namo šįkart prailgo, kadangi joje būta visko. Vos išvažiavus iš Vilniaus sustojome, kadangi buvo norinčių pasibėgioti į kairę ir į dešinę. Išlipęs „Saulalos“ kolektyvas nestokojo geros nuotaikos, tad netrukus išgirdome jų dainas bei pamatėme pirmuosius valso apsukimus. Taip stebint šokančiuosius, pamatėme mūsų link sukantį jaunavedžiais vežiną limuziną. Neilgai trukus jis buvo apsuptas armonininkų ir dainininkų būrio, kuris jaunuosiuos kvietė į smagų ratelį. Išlydėję nustebusius paklydėlius, mūsų gretos taip pat lipo į autobusą ir netrukus tęsėme maršrutą Vilnius – Rokiškis.

Projektas S.T.T. Startas

Vieną saulėtą šeštadienio rytą, einant galėjai sutikti miegmaišiais ir milžiniškomis kuprinėmis nešinus jaunuolius. Įdomu, kur kiekvienas iš jų traukė. Dvidešimties žmogučių stotelė – Rokiškio kultūros centras, kuriame startui rengėsi projektas S.T.T – sportuok, tvirtėk, tobulėk. Projekto tikslas – propaguoti sveiką gyvenseną, atsisakant žalingų įpročių, kuo daugiau sportuoti bei siekti asmeninio tobulėjimo. Iniciatorės – Jaunųjų lyderių klubo narės: Aurelija, Giedrė ir Miglė. Kaip priemonė įgyvendinti svarbiausiąjį projekto tikslą – asmeninį tobulėjimą, pasirinktas žygis. Jo maršrutas driekėsi Ruopiškio pusės link.

Susiskirstymas į paskirtas komandas- pirmasis dalykas, kurį turėjome atlikti. Buvo dvi komandos, iš kurių vienoje – dešimt, kitoje – devyni žmonės. Vienos komandos vadovė buvo Birutė, na o mūsiškių – Aleksas. Toliau sekė komandų formavimo užduotys: ėjimas per kortelių upes, skaičiavimas iki 21 ir t.t. Vadovams išdalinus lapelius, turėjome surašyti tai, ką norėtume nuveikti su savos komandos vadovu. Vieni, keliaunant norėjo pasidalinti vargais, džiaugsmais, rūpesčiais apie mokslus, egzaminus, būsimas studijas, kiti – pakalbėti apie Viską, kažkas – tiesiog pasėdėti prie laužo su gitara rankose ( deja, jos niekas nepasiėmė).

Linksmai nusiteikę, sėdome pavalgyti, kad keliaujant nepritrūktų jėgų ir energijos. Pavalgius gavome „įsakymą“, jog lygiai 12.00 vadovai mūsų lauks lauke. Deja, punktualiais pabūti nepavyko: daiktų krovimasis, kraustymas, ieškojimas, dalijimas, bėgiojimas... Todėl išsirikiavę prieš kitą komandą, kaip bausmę, turėjome dešimt kartų pabūti šokančiais briedžiais, komandos vadui – plius penki. Atlikę bausmes ir budėtojo pagalba įsiamžinę kiemelyje, išsiskyrėme: viena komanda pasuko vienu keliu, kita kitu.

Mūsų komanda turėjo dar ir ypatingą misiją: užsukti į Senukų prekybos centrą pasiimti puodo.(kad vakare neliktume alkani). Nors ir teko kiek palaukti, tačiau po ilgų kalbų, derybų misija buvo įvykdyta – puodą gavome. Nuo Senukų pajudėjome reikiamo maršruto link. Priėjome pirmąjį upelį (jų mūsų kelyje buvo tikai ne vienas), t.y. patvinusį upelį. Kilo diskusijų: bristi, šokti, statytis tiltą. Galop nusprendėme, grįžus atgal, jį apeiti. Žliugsinčiais batais žygį tęsėme toliau. Įsišvietus saulei ir nužingsniavus pirmuosius kilometrus, vadovas Aleksas pasiūlė prisėsti pievutėje: išsidžiovinti batus, drabužius, pakalbėti, atsipūsti bei pažaisti kelis žaidimus. Ilgai diskutavome, kalbėjomės, dalijomės nuomonėmis, keliavom vaizduotės vingiais bei kalbėjome, kaip kiekvienas iš mūsų jaučiasi.

Likusi kelionės dalis buvo kupina naujų potyrių, išgyvenimų, atradimų ir praradimų. Pirmasis praradimas – žemėlapis ( vadovo mestas iššūkis pabandyti apsieiti be jo). Žvilgtelėję kelis kartus, bandėme prisiminti pagrindinį kelią, įsidėmėti ženklus. Nors komandinį bendravimą užmegzti pavyko ne iš karto, tačiau vis tik priėmėme bendrą sprendimą ir keliavome toliau bei žinojome, kur mes esame. Priėjome vieną iš pirmųjų griovių (vieną iš daugelio). Persikelti per jį sudėtinga nebuvo, tad kibdamiesi į tvirtą komandos draugo ranką, lengvai tą padarėme. Kertant brūzgynų, krūmynų, krūmokšnių mišką (pasiteisino taisyklė: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių), buvo smagu, jog visad pagelbėjo šalia einantis žmogutis: mynė šakas, kirsdamas kelią tau ir kitam, laikė šakas, kad negautum stipraus kirčio per veidą. Toliau skinantis kelią per mišką, buvo mestas iššūkis – eiti nekalbant apie pusantros valandos. Aišku, iššūkis pasirodė nelengvas, juk nėra paprasta, einant būryje žmonių tylėti, tačiau galop visi priėmėme mestą iššūkį. Kelionė tyloje vyko nuolat lydima naujų gestų kalbos garsų: plojimų, baksėjimų, mikčiojimų. Brovėmės tolyn, kol priėjome naują kliūtį – platus, gilus upeliūkštis. Su nemenkai sveriančiomis kuprinėmis tai - ne juokai. Kadangi gebėjom pasinaudoti gestų kalba, tad nutarėme, jog statysimės tiltą. Vykstančios statybos džiugino ir stebino, nes darbas vyko tikrai sklandžiai ir draugiškai, tad netrukus žygiavome per pastatytąjį tiltą.

„Ir žinokit pasistatėm viską tylėdami“-, neužsičiaupdami kartojome kitos komandos nariams, pagaliau pasiekę stovyklavietę. O kol ją pasiekėme buvo visko: ir paklydimų, ir griuvimų, ir galbūt apėmusios nevilties, tačiau vienas kitą raminome plačiomis šypsenos, gera nuotaika. ir tuo, jog vis tik žinojome, kur mes esame. Be galo nudžiugome, pamatę kitos komandos narius bei priėmus jų šiltą susitikimą. Ir vėlgi – trykštančios upelio srovės – upelis.Ji teko pereiti norint persikelti pas kitą komandą. Ką gi, kas movėsi batus, kojines ir brido basomis, kas, laikantis už virvės atsargiai keliavo į kitą krantą, kas kėlėsi pas kitus, neišvengdamas „atsisėdimo“ su miegmaišiu, tačiau vargais negalais stovyklavietę ir laukiančius draugus pasiekėm. Pasistatę palapines, pavalgę – sotūs ir tikriausiai laimingi sėdėjome prie laužo ir kiekvienas pasakojome apie tai kaip jaučiamės dabar, kaip jautėmės žygiuojant.

Rytas prasidėjo nuo laužo kūrimo, košės virimo. Atsikėlę, keliavom praustis ir pusryčiauti. Po pusryčių pradėjome krautis daiktus ir ruoštis žygiui namo, kuris, be jokios abejonės, buvo taip pat kupinas įspūdžių.

Manau, jog kiekvienas, kuris dvi dienas ėjo, kepinant saulei ir nešdamas sunkią kuprinę, galėtų pasakyti, kad eiti buvo tikrai verta. Jau vien todėl, kad galėjai išbandyti save, kažką nauja, pajusti, ką reiškia visą dieną žygiavus, sutikti laukiančius draugus; nuoširdi ir paskatinanti draugo šypsena, sunkiu metu. Taip pat visi praradimai, įkritimai, atradimai, manau, davė ir savų pliusų. Juk kiekvienas pasiėmėme iš žygio tai, kas galbūt mums pravers, padės tobulėti kaip asmenybėms. Ačiū

Išeinantiems į antrąjį žygį linkiu būti dar tvirtesniems kaip komandai, nepamiršti reikšti savojo „aš manau“ bei parsinešti dar didesnes kuprines įspūdžių. Tad puikios nuotaikos ir šaunaus žygio ! ;)

2009 m. liepos 11 d., šeštadienis

Lietuvos tūkstantmečio dainų šventė


Veinas iš gražiausių projektų Lietuvoje yra Dainų šventė. Tai puiki galimybė pasirodyti kitiems ir likti pastebėtais. Mūsų miestelio jaunuoliams ,tame tarpe ir man, taip pat atsirado tokia galimbė. Rytinės repeticijos buvo sunkios ir kiek varginančios. Ar saulei šviečiant ar lietui lyjant mes šokom ir repetavom. :) Beabejo, kad nesijaustume išsękusiais mus maitino Lukiškių mokyklos virėjos. Taip dirbdami visą savaitę pasiekėme didelių rezultatų.

Po ilgų repeticijų turėjom laisvo laiko, kurį praleisdavom Vilniaus senamiestyje. Ir atėjo ta diena, kada minios šokėjų, susiburdami Žalgirio stadione, suko ratelius. ;) Minios žiūrovų stebėjo renginį laikydami rankose fotoaparatus. Šokių stadione pynėsi įvairūs raštai, kuriuos sudarė šokėjai.

Pasibaigus renginiui visi stadione šoko, linksminosi, fotografavosi

, norėdami įamžinti nuostabias akimirkas. Linksmą gryžimą namo pagyvino tautinės giesmės bei patriotinės dainos. ;D Visiems buvo smagu, nes ši galimybė gali būti vienintelė ir daugiau jau nepasikartojanti. ;)