Nors diena ( pagal visas sinoptikų pranašystes) žadėjo lietų, tačiau važiuojant tikrai nestigo nei energijos, nei puikios nuotaikos. „Žalioj lankoj žalia žolė; žalioj žolėj žalia varlė“, - linksmai pritariant dainai, su šiokiais tokiais nuklydimais pasiekėme Andrioniškio pagrindinę mokyklą. Čia jau radome apsistojusius vadovus Rolandą ir Povilą bei vokiečių aviganį Kroną. Sutempę bagažą ir apžiūrėję būsimus namus, susirinkome susipažinti su vadovais bei seminaro taisyklėmis, grafiku, taip pat kiekvenas išsakėme savo norus, lūkesčius, dėl būsimo žygio ir keliavome į lauką, kur prasidėjo komandiniai žaidimai, užduotys. Jas atlikinėdami, stengėmės suprasti vienas kitą tyloje, klausyti ir išgirsti. Aptarimo metu diskutavome apie bendrus komandinius, asmeninius siekius.Antrąją dalį dienos ruošėmės trumpai ekspedicijai į mišką, tačiau teko palaukti – pradėjo pilti kaip iš kibiro. Lietui kiek aprimus, traukėmes guminius batus, repelentus, lietpalčius ir komandamis (susiskirstėme į 2 komandas) patraukėme į mišką semtis naujų potyrių. Sunku nupasakoti emocijas, kai įvykdai užduotį užrištomis akimis, prieš tai žiūrėdama ir galvodama, jog tai – neįmanoma, arba, kai to sieki ir napavyksta. Taip, emocijų miške, vykdant užduotis buvo tikrai daug. Manau, gavome ir dozę ekstrymo, ir naudingų patarimų, žinių.
Baigę aptarimą, vis dar diskutuodami, sparčiai lėkėme namo, kur sugrįžę virėme vakarienę, po truputį krovėmės kuprinę laukiančiam naktiniui žygiui bei sirgome už Lietuvos pergalę. Išklausę vadovą apie laukiantį žygį komandose tarėmės vedimo klausimais, skirstėmės poromis, nagrinėjome žemėlapį. Pasidalinę maistu, kitais bendrais, o vėliau ir savo baimėmis ( per komandinį aptarimą), atsisveikinę su kitą komnada, patraukėme tikslo link. Buvo sunku įsivaizduoti, jog eisim naktį, nemiegodami ir jau šiek tiek nuvargę. Naktinis žygis
Įveikę pirmuosius kilometrus, bežingsniuodami pamatėme P ženklą, kuris turėjo žadėti poilsiavietę, tačiau apsiėjome ir be jos ( suoliukų ar kažko panašaus) ir kelioms minutėms patogiai išsitiesėme po didžiuliu klevu. Per trumpą pertraukėlę šiek tiek pailsėjome ( kai kas buvo bepradedąs pirmąjį sapną) ir smagiai pasijuokėmė iš anekdotų apie blondines. Vėl greit kilome, dėjomės ant pečių kuprines ir – toliau į trasą. Brėkštant rytui, akys lipte lipo, kai kam pradejo regėtis ir baltos pilys. Dar po keleto valandų atsidūrėme prie smėlio karjerų, nuo kurių atsivėrė nuostabus ežero, pušyno ir „beveik titaniko“ vaizdas. Čia padarėme pertraukėlę, kurios metu turėjome laiko kiek numigti.
Palikus karjerus, įėjome į mišką, iškurio tankumyno kelią radome ne iš kart. Pasisukioję tarp krūmų ir medžių, išnėrėme į kelią, kur susėdome aptarimui. Jo metu išsiaiškinome, kur esame, sužinojome apie miško kvartalus bei, jo dėka, pasikeitė komandoje tvyrojusi nuotaika ( į gera), tad galėjome sėkmingai užbaigti paskutiniuosius kilometrus link galutinio taško.
Atėjome pirmi, todėl buvo įdomu, kaip sekasi antrajai komandai. Pavalgę išsitiesėme čiužinius ir kai kas netrukus užmigo. Mums dar miegant, atėjo ir kita komanda. Visi kėlėmės virti pietų. Dar nespėjus susėsti valgyti, prapliupo lietus; vos spėjome trauktis lietpalčiuis ir slėpti daiktus. Pietus užbaigėmė, slėpdamiesi po medžiais. Nustojus lyti, traukėmė varvančius drabužius, daiktus. Aišku, nuotaikos ir noro kažko imtis nebuvo. Tačiau... Drabužius išsidžiovinome bei patys kiek pradžiūvome, užsikūrę laužą. Nuotaika labiau pakilo, su virvėmis nusileidus nuo tilto. Atpasakoję vieni kitiems savo maršrutus ( grįždami atgal, apsikeitėme), palikome stovyklavietę ir traukėme atgal į Andrioniškį.
Grįždami namo ( į Andrioniškį), kūrėme dainas, šokavome samanų takais, ieškojome ženklų, kurių dėka, rasdavome teisingą kelią ( atgal keliavome be žemėlapio ir kompaso) bei darydavome trumpus sustojimus. Vieno iš jų metu suvilioti mėlynių plantacijų uogavome. Apie dvyliktą valandą (nakties) buvome namie. Nors kitos komnados dar nebuvo, tačiau nieko nelaukėme ir ėjome ruošti vakarienės. Kadangi nuovargis nugalėjo, nebesulaukę kitų ėjome miegoti.
Pabudusi lėkiau į virtuvę, kur su kavos puodeliu rankoje sėdėjo nemaža grupelė žmonių. Prisidėjau ir aš, kadangi buvo įdomu sužinoti, kaip žygis praėjo kitai grupei. Gerai, kad buvome be didesnių traumų ir ligoniukams – pamiegojus bent kiek geriau.
Po pusryčių laukė ilgas, bet įdomus aptarimas, kad suprastume, ką nuveikėme, patyrėme, atradome, supratome. Jo metu prisiminėme asmeninius, komandinius aukščiausius ir žemiausius emocinius taškus, diskutavome apie komandos pliusus ir minus bei galimus jų sprendimo būdus ( kad liktų mažiau minusų). Jį užbaigėme, kurdami istoriją apie Žėnją ir alia komandą. Ją pristatę kitai grupei bei išklausę jų istorijos, atlikome atsisveikinimo ritualą ir skubiai talpinomės į autobusiuką.
