Projektas S.T.T. Startas

Vieną saulėtą šeštadienio rytą, einant galėjai sutikti miegmaišiais ir milžiniškomis kuprinėmis nešinus jaunuolius. Įdomu, kur kiekvienas iš jų traukė. Dvidešimties žmogučių stotelė – Rokiškio kultūros centras, kuriame startui rengėsi projektas S.T.T – sportuok, tvirtėk, tobulėk. Projekto tikslas – propaguoti sveiką gyvenseną, atsisakant žalingų įpročių, kuo daugiau sportuoti bei siekti asmeninio tobulėjimo. Iniciatorės – Jaunųjų lyderių klubo narės: Aurelija, Giedrė ir Miglė. Kaip priemonė įgyvendinti svarbiausiąjį projekto tikslą – asmeninį tobulėjimą, pasirinktas žygis. Jo maršrutas driekėsi Ruopiškio pusės link.

Susiskirstymas į paskirtas komandas- pirmasis dalykas, kurį turėjome atlikti. Buvo dvi komandos, iš kurių vienoje – dešimt, kitoje – devyni žmonės. Vienos komandos vadovė buvo Birutė, na o mūsiškių – Aleksas. Toliau sekė komandų formavimo užduotys: ėjimas per kortelių upes, skaičiavimas iki 21 ir t.t. Vadovams išdalinus lapelius, turėjome surašyti tai, ką norėtume nuveikti su savos komandos vadovu. Vieni, keliaunant norėjo pasidalinti vargais, džiaugsmais, rūpesčiais apie mokslus, egzaminus, būsimas studijas, kiti – pakalbėti apie Viską, kažkas – tiesiog pasėdėti prie laužo su gitara rankose ( deja, jos niekas nepasiėmė).

Linksmai nusiteikę, sėdome pavalgyti, kad keliaujant nepritrūktų jėgų ir energijos. Pavalgius gavome „įsakymą“, jog lygiai 12.00 vadovai mūsų lauks lauke. Deja, punktualiais pabūti nepavyko: daiktų krovimasis, kraustymas, ieškojimas, dalijimas, bėgiojimas... Todėl išsirikiavę prieš kitą komandą, kaip bausmę, turėjome dešimt kartų pabūti šokančiais briedžiais, komandos vadui – plius penki. Atlikę bausmes ir budėtojo pagalba įsiamžinę kiemelyje, išsiskyrėme: viena komanda pasuko vienu keliu, kita kitu.

Mūsų komanda turėjo dar ir ypatingą misiją: užsukti į Senukų prekybos centrą pasiimti puodo.(kad vakare neliktume alkani). Nors ir teko kiek palaukti, tačiau po ilgų kalbų, derybų misija buvo įvykdyta – puodą gavome. Nuo Senukų pajudėjome reikiamo maršruto link. Priėjome pirmąjį upelį (jų mūsų kelyje buvo tikai ne vienas), t.y. patvinusį upelį. Kilo diskusijų: bristi, šokti, statytis tiltą. Galop nusprendėme, grįžus atgal, jį apeiti. Žliugsinčiais batais žygį tęsėme toliau. Įsišvietus saulei ir nužingsniavus pirmuosius kilometrus, vadovas Aleksas pasiūlė prisėsti pievutėje: išsidžiovinti batus, drabužius, pakalbėti, atsipūsti bei pažaisti kelis žaidimus. Ilgai diskutavome, kalbėjomės, dalijomės nuomonėmis, keliavom vaizduotės vingiais bei kalbėjome, kaip kiekvienas iš mūsų jaučiasi.

Likusi kelionės dalis buvo kupina naujų potyrių, išgyvenimų, atradimų ir praradimų. Pirmasis praradimas – žemėlapis ( vadovo mestas iššūkis pabandyti apsieiti be jo). Žvilgtelėję kelis kartus, bandėme prisiminti pagrindinį kelią, įsidėmėti ženklus. Nors komandinį bendravimą užmegzti pavyko ne iš karto, tačiau vis tik priėmėme bendrą sprendimą ir keliavome toliau bei žinojome, kur mes esame. Priėjome vieną iš pirmųjų griovių (vieną iš daugelio). Persikelti per jį sudėtinga nebuvo, tad kibdamiesi į tvirtą komandos draugo ranką, lengvai tą padarėme. Kertant brūzgynų, krūmynų, krūmokšnių mišką (pasiteisino taisyklė: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių), buvo smagu, jog visad pagelbėjo šalia einantis žmogutis: mynė šakas, kirsdamas kelią tau ir kitam, laikė šakas, kad negautum stipraus kirčio per veidą. Toliau skinantis kelią per mišką, buvo mestas iššūkis – eiti nekalbant apie pusantros valandos. Aišku, iššūkis pasirodė nelengvas, juk nėra paprasta, einant būryje žmonių tylėti, tačiau galop visi priėmėme mestą iššūkį. Kelionė tyloje vyko nuolat lydima naujų gestų kalbos garsų: plojimų, baksėjimų, mikčiojimų. Brovėmės tolyn, kol priėjome naują kliūtį – platus, gilus upeliūkštis. Su nemenkai sveriančiomis kuprinėmis tai - ne juokai. Kadangi gebėjom pasinaudoti gestų kalba, tad nutarėme, jog statysimės tiltą. Vykstančios statybos džiugino ir stebino, nes darbas vyko tikrai sklandžiai ir draugiškai, tad netrukus žygiavome per pastatytąjį tiltą.

„Ir žinokit pasistatėm viską tylėdami“-, neužsičiaupdami kartojome kitos komandos nariams, pagaliau pasiekę stovyklavietę. O kol ją pasiekėme buvo visko: ir paklydimų, ir griuvimų, ir galbūt apėmusios nevilties, tačiau vienas kitą raminome plačiomis šypsenos, gera nuotaika. ir tuo, jog vis tik žinojome, kur mes esame. Be galo nudžiugome, pamatę kitos komandos narius bei priėmus jų šiltą susitikimą. Ir vėlgi – trykštančios upelio srovės – upelis.Ji teko pereiti norint persikelti pas kitą komandą. Ką gi, kas movėsi batus, kojines ir brido basomis, kas, laikantis už virvės atsargiai keliavo į kitą krantą, kas kėlėsi pas kitus, neišvengdamas „atsisėdimo“ su miegmaišiu, tačiau vargais negalais stovyklavietę ir laukiančius draugus pasiekėm. Pasistatę palapines, pavalgę – sotūs ir tikriausiai laimingi sėdėjome prie laužo ir kiekvienas pasakojome apie tai kaip jaučiamės dabar, kaip jautėmės žygiuojant.

Rytas prasidėjo nuo laužo kūrimo, košės virimo. Atsikėlę, keliavom praustis ir pusryčiauti. Po pusryčių pradėjome krautis daiktus ir ruoštis žygiui namo, kuris, be jokios abejonės, buvo taip pat kupinas įspūdžių.

Manau, jog kiekvienas, kuris dvi dienas ėjo, kepinant saulei ir nešdamas sunkią kuprinę, galėtų pasakyti, kad eiti buvo tikrai verta. Jau vien todėl, kad galėjai išbandyti save, kažką nauja, pajusti, ką reiškia visą dieną žygiavus, sutikti laukiančius draugus; nuoširdi ir paskatinanti draugo šypsena, sunkiu metu. Taip pat visi praradimai, įkritimai, atradimai, manau, davė ir savų pliusų. Juk kiekvienas pasiėmėme iš žygio tai, kas galbūt mums pravers, padės tobulėti kaip asmenybėms. Ačiū

Išeinantiems į antrąjį žygį linkiu būti dar tvirtesniems kaip komandai, nepamiršti reikšti savojo „aš manau“ bei parsinešti dar didesnes kuprines įspūdžių. Tad puikios nuotaikos ir šaunaus žygio ! ;)