Interrampa – skirtingų kultūrų, kalbų ir naujų pažinčių festivalis

Spalio 22 – 25 dienomis Rokiškis kvietė į jubiliejinį – 15-ąjį tarptautinį teatrų festivalį – „Interrampa“. Šiais metais renginyje dalyvavo teatro grupės iš Olandijos, Rusijos, Latvijos, Estijos, Danijos, Gruzijos, Vokietijos, Čekijos bei Lietuvos. Į festivalį atvyko ir garbės viešnia NEATA (Šiaurės Europos mėgėjų teatrų aljansas) prezidentė Line Hauger iš Danijos. Per keturias festivalio dienas žiūrovai turėjo puikią progą pamatyti net 14 spektaklių nemokamai. Taip pat buvo galima sudalyvauti teatro laboratorijose, kurias vedė lietuvių režisierius Gytis Padegimas bei olandų - Lorentine van Tijn.

Atidarymą triukšmingu ir sensacingu pasirodymu pradėjo Rokiškio liaudies teatras. Po kultūros centro direktorės bei mero kalbos, kuria ir paskelbė festivalį atidarytą, laukė pirmasis čekų trupės spektaklis „Antigonė“. Kadangi vaidinimas komercinis, todėl visi buvo pakviesti stebėti spektaklio ant scenos. Aišku, dėl kalbos barjero kažką suprasti buvo sudėtinga, tačiau kiekvienas galėjo interpretuoti savaip.

Kaip ir buvo žadėta, spektakliai buvo įvairaus pobūdžio: drama, klasika, komedija. Tačiau ypatingai nustebino olandų teatro trupė. Spektakliu „Ar tai vėl mano gimtadienis“ pagrindinę idėją – nepaliaujamai bėgantį žmogaus gyvenimą: vaikystę, paauglystę, brandą, senatvę – perteikė be žodžių. Taip pat, repertuare išsiskyrė ir danai, vaidinę „Faustą“. Modernia muzika, kitoniškais kostiumais trys aktoriai „žaidė situacijomis“ ir savaip interpretavo klasiką. Danų trupė buvo bene vienintelė vaidinusi anglų kalba ir tuo suteikusi progą spektaklį suprasti platesnei žiūrovų auditorijai.

Rusijos teatrai, kaip jiems ir būdinga, nešykštėjo dainų ir komiškų situacijų, leisdami žiūrovams leipti juokais. Tuo tarpu Vokietijos teatras atliko monospektaklį „Ratas“, kuriuo publiką prikaustė aktoriaus meistriškumas. Gruzijos teatras, kuris ir vainikavo festivalį, pasakojo apie besiruošiantį nusižudyti vyrą, tačiau nepaisydamas kitų spaudimo, persigalvoja („Sudie, Temurai“).
Teatro laboratorijos taip pat paliko nemažai įspūdžių. Vienos iš jų metu turėjome įsijausti ir suvaidinti situaciją, kai demonstruojame savo gabumus žymiai komisijai, kad atrinktų filmuotis kine; nustojus groti muzikai, pradedame ginčytis ir kaltinti partnerį(įvairiausiomis kalbomis)...Kadangi kartu dirbo ir aktoriai iš įvairių trupių, buvo puiki proga susipažinti, pabendrauti.
Festivalis įrodė, jog teatras Rokiškyje reikalingas ir mėgstamas, kadangi kiekvieną spektaklį lydėjo sausakimšos salės žiūrovų.

Prisimenant tikrąją fotografiją

Gyvename skaitmeninių technologijų amžiuje, kuriame mus supa įvairios technologijos naujovės. Jei gilintumėmės vien tik į atskirą fotografijos sritį, per kelius dešimtmečius joje įvyko didelis perversmas. Retas šiuolaikinis jaunuolis iškeistų savo skaitmeninį fotoaparatą į analoginį, kurie buvo labai populiarūs ir vertinami pora dešimčių metų atgal. Pavyzdžiui į tokį fotoaparatą ,,Zenit‘as“, ,,Fed‘as“.

Fotografija man- puikus laisvalaikio praleidimo būdas, nuolat ką nors fotografuoju ar pati fotografuojuosi. Todėl kai neseniai draugas pasiūlė grąžinti senąją, tikrąją fotografiją į 21-ą amžių, maloniai sutikau.

Pagrindinis mūsų tikslas- su senoviniu fotoaparatu išfotografuoti juostelę, patiems ją ir joje esančias nuotraukas išryškinti. Laimei, draugas turėjo ,,Zenit‘ą“ ir foto didintuvą, todėl mums trūko tik nespalvotos foto juostos (abu labiau mėgstame nespalvotą fotografiją), foto popieriaus ir ryškalų.

Iškart ėmėmės darbo – surasti trūkstamas darbo priemones. Paieškas pradėjome nuo juostelės. Apvažiavę visus Kaune esančius foto centrus nusivylę grįžome namo- norimos juostos neradome. Tačiau iš vienos internetinės parduotuvės užsakyta juostelė atkeliavo per savaitę.

Antras ieškojimo etapas pasirodė dar sunkesnis. Mums, pradedantiems mėgėjams, nauji ryškalai ir popierius pasirodė šiek tiek per brangūs, todėl jų ieškojome interneto platybėse patalpintuose skelbimuose. Radome – Klaipėdoje. Taigi, gavę siuntinį ir išfotografavę juostą, skubėjome įsirengti laikiną foto dirbtuvę.

Nenorėdama juokinti profesionalių fotografų darbo eigos labai smulkiai nepasakosiu :) . Išryškinę juostą įdėjome ją į foto didintuvą. Tuomet nustatę reikiamą šviesos kiekį ir apšvietę norimos nuotraukos vaizdu foto popieriaus lapą, įmetėme jį į paruoštą ryškinimo skystį, vėliau į fiksažą. Fiksaže išmirkytas nuotraukas mirkėme vandenyje. Išdžiovinę nuotraukas turėjome pačių sukurtus atvaizdus :)

Nors nuotraukų kokybė neprilygsta padarytų foto centre, pačių padarytos nuotraukos žymiai brangesnės.



Kelios mūsų pagamintos nuotraukos:)

Laumės Juosta

Šį savaitgalį praūžė kasmetinis vaikų muzikos festivalis "Laumės Juosta". Šiemet šiam festivaliui sukako jau 15 metų, todėl šiemet ši šventė buvo išties išskirtinė. Viskas buvo atlikta taip kaip niekad. Smagu buvo stebėti vaikų džiaugsmą bei šypsenas prieš ir po jų pasirodymų. Vaikai atrodė išties laimingi galėdami dainuoti su Lietuvos muzikos "dievaičiais".

Koncerte dalyvavo daygybė Lietuvos muzikos atlikėjų bei grupių. Nors šventė truko tris dienas labiausiai man, manau ir daugeliui kitų, patiko šeštadienio programa. Ji prasidėjo nuostabia vaikų pop chorų eisena Palangoje, kurios metu vaikai visus kvietė į Laumės Juostos festivalį. Vėliau visi, kurie spėjo įsigyti bilietus į šį festivalį, galėjo stebėti nuostabius pop chorų pasirodymus su Lietuvos scenos grandais. Sekmadienį festivalis tęsėsi, toliau visi dainavo ir linksminosi.

Deja, festivalis baigėsi ir kaip sakė Laumės Juostos vėdėja, muzikos grupės "Studentės" narė Irūna: "Kai baigiasi "Laumės Juosta", kartu su ja baigiasi ir vasara". Nors liko dar visas mėnesis iki vasaros pabaigos, oras vis prastėja ir galbūt Irūna buvo teisi, gal ištikrųjų vasara baigiasi? Na, bet turime dar visą mėnesį džiaugtis ir išnaudoti visas vasaros siūlomas galimybes, tad sėkmės Jums.

Kinas mieste, miestas kine

Birželį startavęs projektas "Kinas mieste, miestas kine" vakar jau pasirodė ir Kaune su filmu "Adomas nori būti žmogumi". Projektas pritraukė nemažą publiką žmonių įvairaus amžiaus: nuo pačių mažiausių, kurie atėjo dar atvesti mamyčių, iki pagyvenusio amžiaus žmonių, kurie nori prisiminti tuos senus "savo laikų" filmus.
Į šias filmų peržiūras verta eiti ne tik dėl to, kad visa tai yra nemokama, bet dar ir dėl to, kad viskas vyksta po atviru dangumi. Kas gali būti geriau, kaip prisėsti ant pievos šiltą vasaros vakarą su gera draugų kompanija ir pažiūrėti gerą, nesugadintą kiną? Dabar belieka melstis, kad nesulauktume lietaus.
Filmų repertuaras žavi savo paprastumu. Galėsite pamatyti įvairius filmus nuo 1929-ųjų iki 2004-ųjų metų. Taigi filmai turėtų patikti ne tik užkietėjusiems kinomanams, bet ir paprastam žiūrovui. Beje, daugelis filmų bus rodomi nespalvotame ekrane. Taigi nusipirkite didžiulę porciją spragėsiu ir pasiruoškite gauti milžinišką nostalgijos dozę žiūrint senąjį kiną.

Daugiau informacijos: http://www.kinasmieste.lt/

Kadras iš filmo "Adomas nori būti žmogumi"

Amerikiečių tapyba – kelionė Virdžinijos žalumom

Ekspresyvi Robo Vanderio Zee vizija sudomino daugelį lankytojų

Vasarą visi norim gamtos, iškvaitę, apkvaitę nuo karščio tiesiog limpam prie žalios spalvos, ypač mieste. Ypatingai Kaune, kur liepos 7 – tąją Žilinsko paveikslų galerijoje buvo atidaryta šešių Amerikos tapytojų paroda „Peizažų įvairovė“. Skirtingais stiliais, manierom, bet gimtosios Virdžinijos tematika susivieniję peizažo meistrai iš anapus Atlanto Kimas Abrahamsas, Gary Bowersas, Judith Judy, Inge Strack, Deividas Goslinas ir Robas Vanderis Zee savo drobėse atsivežė daug spalvų, mistikos ir švelnių potėpių meno mėgėjams.

Kultūrų draugystės vardan– dovana galerijai

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejus džiaugiasi ir didžiuojasi galėdamas įtraukti į nuolatinę ekspoziciją Jungtinių Amerikos valstijų darbų - galerijai padovanota net 11 drobių. Muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis džiaugiasi kultūrų draugyste ir juokauja, jog Jungtinėse Amerikos valstijose lietuviai taip pat nesvetimi, juo labiau, kad atidaryme dalyvavo gerbiamas JAV meno galerijos „Alex“ direktorius Victoras Gaetanas, kuris jau 1989m. Vašingtone buvo surengęs Lietuvos atgimimo sąjūdį atspindinčią parodą.

Parodos svečiai – JAV meno galerijos „Alex“ direktorius Victoras Gaetanas su žmona

Proga išvysti japonų meno subtilybes

Paroda „Peizažų įvairovė“, jau eksponuota Vilniaus „Arkos“ galerijoje gegužės mėnesį, susilaukė didelio dėmesio tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų tarpe ir laikinojoje sostinėje. Tačiau kultūrų draugystė tuo nesibaigia – kitą savaitę, liepos 13 dieną, 16 valandą į Kauno Žilinsko paveikslų galeriją atkeliauja japonų menininkų kūriniai, įdomūs susitikimai ir paskaitos.

Dainų šventės akimirkos

Švęsdama savo vardo Tūkstantmetį, Lietuva jį paminėjo ir viena didžiausių šių metų švenčių – Tūkstantmečio Dainų švente. Kaip visuomet, šventė vyko liepos 1 – 6 dienomis, tad visas šešias dienas netrūko įvairiausių renginių, atrakcijų, šokių ir dainų gaudesio. Šiemet „Amžių sutartinė“ sukvietė itin gausias gretas svečių bei dalyvių iš įvairiausių pasaulio kampelių: lietuvių bendruomenės iš Amerikos, Kanados, Airijos, kaimynai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos. Iš viso dalyvių buvo apie keturiasdešimt tūkstančių.

Pačias pirmąsias šventės dienas teko stebėti namuose per televiziją. Liepos 1-ą dieną vykęs atidarymas prikėlė senąjį lietuvių kultūrinį paveldą. Tą puikiai perteikė „Protėvių“ giesmė skambėjusi Sereikiškių parke. Katedros aikštėje šventės dalyvius sveikino kultūros ministras, Vilniaus miesto meras. Ta proga buvo pagerbti ir Lietuvos Jaunųjų vilčių atžalyno atstovai, iš kurių kiekvienas pasirašė garbės lentoje. Vienas iš jų energingai traukė Marijono Mikutavičiaus dainą „Pasveikinkim vieni kitus“. Pasveikinimas tapo savotiška ceremonijos ir viso atidarymo dalimi.

Bene didžiausią įspūdį paliko ansamblių šokių vakaras. Šokio motyvais jaunimas perteikė lietuvių iki šiol puoselėjamas tradicijas, švenčių papročius. Manau, šokių vakaras žiūrovus užkrėtė puikia nuotaika, trykštančia energija. Taip pat itin žavėjo profesionali choreografija: tikslūs ir sinchroniški žingsneliai, rankų mostai bei tautiniai kostiumai. Apranga išsiskyrė kiekvienas ansamblis: skirtingi apavai, skrybėlės, raštai.

Na o liepos ketvirtąją pati gyvenau Dainų šventės emocijomis, nuotaikos bei tempu, nes mūsų ansamblis ( Rokiškio kultūros centro vaikų ir folkloro ansamblis „Čirulis“ ) buvo vienas iš šventės dalyvių. Šventės ypatingai laukė mūsų mažieji ansambliečiai, kadangi kai kuriems iš jų ji pirmoji. Užsiregistravę iš kart traukėme repetuoti ir jau 15.00 laukė pirmasis pasirodymas – vaikų žaidimai skirti būtent šiai folkloro dienai „Žemenėle, žiedkelėle“. Kol linksmai sukomės ir trypėme ratelius, mažieji žiūrovai turėjo puikią atrakciją – žemuogių vėrimą. Patiems jauniausiems vėrėjams tai buvo pačios pirmos jų suvertos žemuogės. Nors veriant pirmą kartą rankutės nebuvo tokios miklios, tačiau kiekvienas liko patenkintas prizais ir su puikia nuotaika. Baigę trypti ratelius ir pynimėlius, gavome valandą laisvo laiko. Jį išnaudojome, apžiūrinėdami senuosius amatus: kalvystę, verpimą, juostų audimą. Pastarasis paliko neišdildomą įspūdį jau vien dėl audėjos kruopštumo bei rankų miklumo. Taip pat klausėmės ir stebėjome kitų ansamblių pasirodymas, iš kurių labiausiai įsiminė trio ( dviejų brolių ir sesers muzikinis pasirodymas).

16 valandą vienoje iš scenų pakeitėme pasirodymą baigiantį „Gastautos“ kolektyvą. Mažiesiems linksmai uždainavus, susilaukėme gausybės plojimų. Susirinkusius žiūrovus ( kurių buvo nemažos gretos) žavėjo mažųjų dainos, rateliai. Dainuojant didžiosioms ansamblio merginoms (jų tarpe ir man), žiūrovai pritarė plojimais, palingavimais. Baigus koncertą, keliavome žiūrėti kitų pasirodymų ir čia užklupo lietus (gerai, kad nors nesmarkus). Dar kartą apsukę ratą aplink šventę, parodas, amatus leidomės link autobuso ir jau mojome Dainų šventei.

Na o kelionė namo šįkart prailgo, kadangi joje būta visko. Vos išvažiavus iš Vilniaus sustojome, kadangi buvo norinčių pasibėgioti į kairę ir į dešinę. Išlipęs „Saulalos“ kolektyvas nestokojo geros nuotaikos, tad netrukus išgirdome jų dainas bei pamatėme pirmuosius valso apsukimus. Taip stebint šokančiuosius, pamatėme mūsų link sukantį jaunavedžiais vežiną limuziną. Neilgai trukus jis buvo apsuptas armonininkų ir dainininkų būrio, kuris jaunuosiuos kvietė į smagų ratelį. Išlydėję nustebusius paklydėlius, mūsų gretos taip pat lipo į autobusą ir netrukus tęsėme maršrutą Vilnius – Rokiškis.

Lietuvos tūkstantmečio dainų šventė

Veinas iš gražiausių projektų Lietuvoje yra Dainų šventė. Tai puiki galimybė pasirodyti kitiems ir likti pastebėtais. Mūsų miestelio jaunuoliams ,tame tarpe ir man, taip pat atsirado tokia galimbė. Rytinės repeticijos buvo sunkios ir kiek varginančios. Ar saulei šviečiant ar lietui lyjant mes šokom ir repetavom. :) Beabejo, kad nesijaustume išsękusiais mus maitino Lukiškių mokyklos virėjos. Taip dirbdami visą savaitę pasiekėme didelių rezultatų.

Po ilgų repeticijų turėjom laisvo laiko, kurį praleisdavom Vilniaus senamiestyje. Ir atėjo ta diena, kada minios šokėjų, susiburdami Žalgirio stadione, suko ratelius. ;) Minios žiūrovų stebėjo renginį laikydami rankose fotoaparatus. Šokių stadione pynėsi įvairūs raštai, kuriuos sudarė šokėjai.

Pasibaigus renginiui visi stadione šoko, linksminosi, fotografavosi

, norėdami įamžinti nuostabias akimirkas. Linksmą gryžimą namo pagyvino tautinės giesmės bei patriotinės dainos. ;D Visiems buvo smagu, nes ši galimybė gali būti vienintelė ir daugiau jau nepasikartojanti. ;)

Maži kultūros žiburėliai krizės duobėje

Apie tai, kaip laimingai gyventi siaučiant krizei, kalbame retai. Nieko nuostabaus, užtenka paskaityti vos truputį spaudos ar pažiūrėti televiziją – krizė visus nusmukdys į gilią duobę. Gal ir nekristum, žmogus, į tą krizės duobę, bet perskaičius, kad močiutės pensija sumažės perpus, švietimo sektoriui bandoma dar labiau karpyti lėšas ( gal net uždaryti keletą Lietuvos mokyklų ) , o dėl PVM didinimo jau kiekvienam gresia vištieną pirkti Lenkijoje, susimąstai – kaip nepanikuoti ir nemėtyti į Seimo langus kiaušinių....

Praregėjimas ir mane ištiko neseniai. Užstrigo vieno interviu metu žymaus lietuvių dainininko V. Stakėno pasakyti žodžiai „ Jaučiu, kad krizė, bet gyventi noriu“. Tokiu skambiu sakiniu maestro V. Stakėnas pakvietė visus atvykti rytoj į Kulautuvą, kur vyks kasmetinis bardų suvažiavimas „Akacijų alėja“. „ Dainininkai už koncertą pinigų negaus, visi supranta, kad jų nėra. Gavau įspėjimą, kad lėšų šiam renginiui nenumatoma ir jį apskritai gal reikėtų naikinti, dėkingas esu visiems dainininkams už jų pastangas neleisti krizei sunaikinti gražiausių šalies renginių“ – sakė garsus dainininkas. Rytoj 18 valandą Kulautuvoje koncertuos garsūs šalies dainininkai, bei svečiai iš JAV.

Vos prieš kelias dienas Vingio parke vyko kone didžiausi Lietuvos vardo minėjimo renginiai – šokių ir dainų šventės. Dalyvių atvyko iš JAV, Kanados, Australijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių. Pati jau daugelį metų esu dainų švenčių dalyvė, bet šį kartą švente grožėjausi kaip niekad. Nuvargę, vidurinių mokyklų sporto salėse miegantys šventės dalyviai, dieną mielai keliauja į ilgas šventės repeticijas. Prie jų prisijungę užsienio lietuviai šoka lietuvišką šokį – polką, žaidžia žaidimus, kalba apie Lietuvą. Kai Liepos 6 d. visas Vingio parkas griaudėjo nuo dainos „Lietuviais esame mes gimę“ čiupau telefoną ir įsirašiau šią dainą. Ir jokia krizė nesugebėjo nublukinti tos pakilios dienos. Kaip vėliau pasakė gerbiami mūsų Seimo nariai „ Dainų šventė, dėkui Dievui, mums nebrangiai atsiėjo“. Ir dėkui Dievui, mieli Seimo nariai, žmonės įrodė, kad ir be pasakiškų milijonų įmanoma džiaugtis, linksmintis, pajausti šventės dvasią. Šalia manęs šventės metu stovėjusi moteris vis nerimo: „ o bus čia kokių gražių fejerverkų? O kur kokie efektai, įgarsinimas netobulas... galėtų bent kokių gražių fejerverkų paleisti“. Norėjosi prieiti ir paklausti moters, gal ji pageidauja tokių fejerverkų, kokie į Vilniaus dangų buvo paleisti Naujųjų Metų naktį?.. Palyginimui - šokių ir dainų šventės metu buvo surengta 10 renginių, visiems jiems valstybės biudžetas bendrai skyrė 9,4 milijonus, Naujųjų Metų naktį Vilniuje sugriaudėjo fejerverkų lavina, kuriems valstybė skyrė apie 4 milijonus litų.

Įsitikinimui dar būtų galima kalbėti apie vasaros renginius Kauno Pažaislio vienuolyne, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Istorijos muziejaus kiemelis, esantis Kauno Rotušės aikštėje, liepos 15 dieną taip pat kviečia į renginį „Senamiesčio žiogas“... Šie renginiai nesikreipia į mūsų pinigines, tik į mus pačius, kad palaikytume ne pelno siekiančius kultūrinius renginius, kad iš krizės imtume visa tai, kas dar liko gera.

Žinoma, tikrai gaila, kad pučiant tokiems ekonomikos vėjams nepavyks sutaupyti Madonos koncertui. Vargu ar į Trakuose įvyksiantį, garsųjį „Pure Future“ festivalį taip pat pavyks patekti. Tačiau rytoj vyksiu į „Akacijų alėją“, kai būsiu Vilniuje, tikrai aplankysiu ir Šv. Jonų bažnyčią. Ir čia labai tinka ta skambi V. Stakėno frazė - „Žinau, kad krizė, bet gyventi noriu“.

Kai pasakos virsta realybe

Gėda prisipažinti, bet festivalyje „Pasaka Iš Rūsio“ dalyvauju pirmąjį kartą.Vis pasitenkindavau draugų įspūdžiais ir paskalomis apie begalo jaukų, gera atmosfera spinduliuojantį festivalį. Tačiau šiais metais pasiryžau ir nusprendžiau – dalyvausiu! Nors meteorologai ir pranašavo nekokius orus, apsiginklavę gera nuotaika ir paskaitę pasakų, iškeliavom ieškoti savųjų herojų.Veiksmas vyko senajame Raudondvario dvare, kuris laikui bėgant vis keitė savininkus. Prieš kelis šimtmečius Prancūzijos karininko sūnūs jame įrengė alaus daryklą, gamino ir sėkmingai prekiavo alumi.Būtent šiose patalpose ir vyko visas festivalis, salyklu vis dar kvepiančiuose alaus brandinimo rūsiuose ir teritorijoje aplink juos kur po didelių Pasakos iš Rūsio komandos pastangų įsikūrė ir šių metų festivalis.

Įžengus į dvaro teritoriją vis dar vyko šiokie tokie pasiruošimo darbai, o aplink jau zujo smalsuoliai.Vieni būriavosi prie vartų, kiti skubėjo užsiimti kuo geresnę vietą savo palapinei.Artėjant vakarui jau girdėjosi pirmieji akordai iš open-air scenos ir senojo televizoriaus namelio kuriame viso festivalio metu buvo pasakojamos pasakos.

Vakarą pradėjusios gyvos grupės sutraukė pirmuosius muzikos gerbėjus bei prikaustė jų dėmesį, neleisdamos išsiskirstyti, tik traukdamos visus artyn. Įspūdingas ugnies spektaklis ir vakaro kulminacija tapęs Ed Chamberlain gyvas pasirodymas,pakylėjo visus aukštyn,o žvaigždėtas dangus ir intelektualus techno, puikiai nuteikė nenustot naktinėti. Pajudėjus link rusių, iškilo dilema, sukti į kaire pusė (Žaibo rūsys : techno/electro) ar į dešiniąją (Griaustinio rūsys: drum & bass/dubstep). Visgi pasukome į Griaustinio rūsį ir kuriam laikui apsistojome ten. Žemų dubstep dūžių pakerėti, nusprendėme aplankyti ir Žaibo rūsį bei paįvairinti aplinką ir nepasigailėjome, nes kaip tik tuo metu gyvą pasirodymą atliko Assasid. Nuvargę po pirmosios dienos keliavome palapinės link, tačiau mintis nuo miego išblaškė Mondayjazz‘ai, puikūs šokiai vyko ir lauke! Miegas tikrai buvo saldesnis fone girdint besikartojančius žodžius: ”Mondayjazz, mondayjazz...“

Antrosios dienos rytas tik išlindus iš palapinės žadėjo galybę užsiėmimų ir nuotykių. Įvairūs workshopai, bodypaintingas, kino teatro salė, energingesni rinkosi kelionę iki artimiausių vandens telkinių. Pirmasis gaivus gurkšnis skaniojo Samsono alaus ir rytas pasidarė dar šviesesnis. Vėl besišypsantys žmonės džiaugėsi saulės spinduliais, klausė pozityvių funk‘o ir regio vibracijų, sklindančių nuo open-air scenos.Vykstantys spektakliai neleido nuobodžiauti visą dieną ir teatro mylėtojams.Vakarui keičiant dieną, o nakčiai vakarą ir atsidarius muzikinėms erdvėms, muzikos garsų nešini, iškeliavome vėl tyrinėti dieną prieš pažintu erdvių
Išaušus bemiegiam sekmadienio rytui, vieni pakavosi palapines ir miegmaišius, kiti dar tik judėjo nusnausti prieš kelionę namo, tačiau net ir išvarginti visi šypsojosi. Manau ne aš vienas po tokio savaitgalio prisiminiau pasakas ir pradėjau vėl jomis tikėti. Žinau, kad čia sugrįšiu ir kitais metais, kupinas noro atrasti naujus pasakų herojus ir prisiminti senai pamirštuosius

Fotografas: Aroma