Vietoje „N-7“ derėtų rašyti: „Mokyklinio amžiaus žmonėms“

Dauguma tarybiniais laikais gyvenusių žmonių neabejotinai prisimena vieną humoristinę laidą “Ералаш” (“Jeralašas”), prieš ketverius metus paminėjęs savo trisdešimtmetį. Puikus jubiliejus!

Taip, be abejo, vyresnio amžiaus žmonėms kandžiai ironiškas “Jeralašas” primena ilgesingą ir pilną paslapčių rusų baladę.

Paslaptis – šios humoristinės laidos varomoji jėga, šydas, dengiantis istorinę vertę, ypač kruopščiai ir originaliai nušviečiantis to meto kultūros aspektus. Šviesus humoristinis serialas sudėliotas iš atskirų pasakojimų, kuriame netrūksta vaikiškų intrigų, naujų pažinčių ir netikėtų siužeto vingių. Viskas prieš srovę.

Panašiai kaip laisvame pokalbyje su bičiuliu prisiminus kokį nors abiem žinomą smagų žalioje vaikystėje patirtą nuotykį. Kam vaikams ieškoti priešnuodžio?…

Kino žurnalas “Jeralašas” jokių būdų nesiekė vaikytis šiandien populiarių temų – narkomanijos, savižudybių, nuo kurių eskalavimo pavargo mūsų šiuolaikinė visuomenė. Pastaruoju metu visi kalba apie homoseksualizmą kaip apie vienintelį blogį pasaulyje.

Serialui sėkmingai pavyko užsiauginti savo žiūrovą. Koks jis? Esu įsitikinęs, kad ištikiamiausi jo gerbėjai – snobai, kuriuos nevilioja sensacijos ar įvairūs gandai.

Dabar mane tikriausiai norėsite apkaltinti tarybinių laikų nostalgija. Jokios tragedijos čia nėra!
Ką daryti, jeigu eiliniui žmogui gyvenimas tik blogėja, nėra jokių perspektyvų dėl savo ateities, nes atlyginimai, pensijos ir socialinės pašalpos žiauriai atsilieka nuo sparčiai aukštyn bėgančių kainų. Man sunku kalbėti apie dvasinių poreikių tenkinimą.

Pasižiūrėkite: keturios neišgalvotos buitinės grožybės iš kaimyninės Rusijos!









Bus daugiau!...

Mažas Post Scriptum: nepamirškite apsilankyti http://bedarbio.blogas.lt/ tinklapyje!

Maži kultūros žiburėliai krizės duobėje

Apie tai, kaip laimingai gyventi siaučiant krizei, kalbame retai. Nieko nuostabaus, užtenka paskaityti vos truputį spaudos ar pažiūrėti televiziją – krizė visus nusmukdys į gilią duobę. Gal ir nekristum, žmogus, į tą krizės duobę, bet perskaičius, kad močiutės pensija sumažės perpus, švietimo sektoriui bandoma dar labiau karpyti lėšas ( gal net uždaryti keletą Lietuvos mokyklų ) , o dėl PVM didinimo jau kiekvienam gresia vištieną pirkti Lenkijoje, susimąstai – kaip nepanikuoti ir nemėtyti į Seimo langus kiaušinių....

Praregėjimas ir mane ištiko neseniai. Užstrigo vieno interviu metu žymaus lietuvių dainininko V. Stakėno pasakyti žodžiai „ Jaučiu, kad krizė, bet gyventi noriu“. Tokiu skambiu sakiniu maestro V. Stakėnas pakvietė visus atvykti rytoj į Kulautuvą, kur vyks kasmetinis bardų suvažiavimas „Akacijų alėja“. „ Dainininkai už koncertą pinigų negaus, visi supranta, kad jų nėra. Gavau įspėjimą, kad lėšų šiam renginiui nenumatoma ir jį apskritai gal reikėtų naikinti, dėkingas esu visiems dainininkams už jų pastangas neleisti krizei sunaikinti gražiausių šalies renginių“ – sakė garsus dainininkas. Rytoj 18 valandą Kulautuvoje koncertuos garsūs šalies dainininkai, bei svečiai iš JAV.

Vos prieš kelias dienas Vingio parke vyko kone didžiausi Lietuvos vardo minėjimo renginiai – šokių ir dainų šventės. Dalyvių atvyko iš JAV, Kanados, Australijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių. Pati jau daugelį metų esu dainų švenčių dalyvė, bet šį kartą švente grožėjausi kaip niekad. Nuvargę, vidurinių mokyklų sporto salėse miegantys šventės dalyviai, dieną mielai keliauja į ilgas šventės repeticijas. Prie jų prisijungę užsienio lietuviai šoka lietuvišką šokį – polką, žaidžia žaidimus, kalba apie Lietuvą. Kai Liepos 6 d. visas Vingio parkas griaudėjo nuo dainos „Lietuviais esame mes gimę“ čiupau telefoną ir įsirašiau šią dainą. Ir jokia krizė nesugebėjo nublukinti tos pakilios dienos. Kaip vėliau pasakė gerbiami mūsų Seimo nariai „ Dainų šventė, dėkui Dievui, mums nebrangiai atsiėjo“. Ir dėkui Dievui, mieli Seimo nariai, žmonės įrodė, kad ir be pasakiškų milijonų įmanoma džiaugtis, linksmintis, pajausti šventės dvasią. Šalia manęs šventės metu stovėjusi moteris vis nerimo: „ o bus čia kokių gražių fejerverkų? O kur kokie efektai, įgarsinimas netobulas... galėtų bent kokių gražių fejerverkų paleisti“. Norėjosi prieiti ir paklausti moters, gal ji pageidauja tokių fejerverkų, kokie į Vilniaus dangų buvo paleisti Naujųjų Metų naktį?.. Palyginimui - šokių ir dainų šventės metu buvo surengta 10 renginių, visiems jiems valstybės biudžetas bendrai skyrė 9,4 milijonus, Naujųjų Metų naktį Vilniuje sugriaudėjo fejerverkų lavina, kuriems valstybė skyrė apie 4 milijonus litų.

Įsitikinimui dar būtų galima kalbėti apie vasaros renginius Kauno Pažaislio vienuolyne, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Istorijos muziejaus kiemelis, esantis Kauno Rotušės aikštėje, liepos 15 dieną taip pat kviečia į renginį „Senamiesčio žiogas“... Šie renginiai nesikreipia į mūsų pinigines, tik į mus pačius, kad palaikytume ne pelno siekiančius kultūrinius renginius, kad iš krizės imtume visa tai, kas dar liko gera.

Žinoma, tikrai gaila, kad pučiant tokiems ekonomikos vėjams nepavyks sutaupyti Madonos koncertui. Vargu ar į Trakuose įvyksiantį, garsųjį „Pure Future“ festivalį taip pat pavyks patekti. Tačiau rytoj vyksiu į „Akacijų alėją“, kai būsiu Vilniuje, tikrai aplankysiu ir Šv. Jonų bažnyčią. Ir čia labai tinka ta skambi V. Stakėno frazė - „Žinau, kad krizė, bet gyventi noriu“.