Asmuo ir asmenybė. Kuo skiriasi?

Asmuo ir asmenybė. Iš pirmo žvilgsnio atrodantys panašūs, iš tikrųjų šie žodžiai turi skirtingas reikšmes. Tad kuo jie skiriasi ir ką reiškia mūsų visuomenėje?
Asmuo - žmogus kaip atskiras individas. Tai reiškia, kad kiekvieną žmogų planetoje galėtume pavadinti asmeniu, nes biologine prasme mes visi esame atskiri individai.
Tačiau asmuo arba žmogus turi jausmus, protą, mintis bei teigiamų ir neigiamų savybių, jis yra vadinamas asmenybe. Asmenybe paprastai laikome stiprius (ne fiziškai, o dvasiškai), pasižymėjusius ar netgi pasiaukojusius dėl ko nors individus. Tad tai ir yra didžiausias skirtumas tarp asmens ir asmenybės.
Na, jei asmeniu laikome eilinį žmogų, tada kas mūsų visuomenėje yra asmenybė? Aš manau, kad tikrų ir garsių asmenybių mūsų pasaulyje nėra daug, tačiau paieškojus atsirastų.
Mano nuomone, pati tikriausia asmenybė buvo Motina Teresė. Ji tikrai yra verta šio vardo, nes tiek prisikentėjusi ir visą savo gyvenimą pašventusi Dievui ir nuskriaustiesiems, ji tikrai atliko tikrą žygdarbį mūsų visuomenėje. Ir, manau, nereikia aiškinti, kodėl ji vertesnė būti asmenybe, nei eilinis asmuo, kuris bijo garsiai išreikšti savo nepasitenkinimo valdžia ar valdingu viršininku. Tad Motina Teresė asmenybe tapo savo darbų dėka.
Dar vienas skirtumas toks, kad asmenybe negali tapti pilka pelytė, paklustanti visiems paliepimams, nekovojanti už geresnį rytojų. Asmenybės- tai siekiančios teisybės arba gėrio nesavanaudiškiems tikslams. O asmuo - kaip tas uodas, nepaliekantis jokio pėdsako istorijoje, iš Ezopo pasakėčios "Uodas ir Jautis".
Taip pat vertėtų prisiminti žymiausius lietuvių kovotojus už laisvę okupacijos metais ar 1991m. sausio 13-osios naktį. Jie turėjo būti tikrai stiprios asmenybės, kurios privalėjo nepalūžti spaudimui ir grasinimams. Taigi Lietuvoje buvo, o taip pat ir dar yra asmenybių, kurios sugebėtų kovoti su pikta darančiais.
Kadangi jau gimdami esame asmenys, tik eiliniai žmogeliukai, gaunantys kodą, norėčiau, kad augdami ugdytume save ir taptume stipriomis asmenybėmis, kad paliktume didelį pėdsaką mūsų visuomenėje ir kad mūsų vaikaičiai džiaugtųsi išgirdę tokius žodžius: " Tavo protėvis buvo paprastas asmuo, o tapo stipria asmenybe. Sek jo pėdomis!".

p.s. Kaip ir nuotraukoje, taip ir gyvenime - asmenybės šviečia iš toli!
p.s.(2) O kas Jums yra asmenybė?

Gal kam puodelį arbatos?

Vidurvasario ramybė ir nejauki tyla. Ta, kurią vos ne vos perveria paukščio klyksmas ramiame danguje. Jis pernelyg geras, kad prabiltų viską taškančia muzikos gaida…

Tik tuomet, jei atslinks nemigos nerami migla, tyliai prabils raminanti vėjo daina, užmigdanti ir neramiausią besiblaškančią sielą.. Gilioj sapnų šaly, kur, kas dar tiki, sukasi sapnų fėjos ir vaikšto karaliai, tyliai tebegroja užmirštoji arfa, kurios galią težino mažoji karalienė… Tačiau šiąnakt, rodos, apuokai nežada nutilti ir garsiai raižo miško gražią tylą… Ne, tai negerai, matyt kažkas nutiko, jei jie taip nerimsta..

Auštantis rytas sugretina liūdesį ir skausmą, atitolina džiaugsmą ir ilgesį, prišaukia nematomus ramybės Dievus. Tik kur prasmė toje ramioje dienoje? Upės srauniam vingy, kuris besileisdamas garsiai daužo atsikišusias uolas?

Ne, tai ne tai, ko reikia. Sekmadienio rytmetis – gal tik puodelis karštos arbatos, kurios kylantys garai besiplaiksto rudeniniam vėjy. Bet mes nekalti, kad esam liūdesio žmonės, juk gimę, kai medžiai pliki… Nenorim gerti šito vieni, tad gal kam puodelį arbatos išgerti kartu..?

Vienatvė nematuojama myliomis, kurios skiria vieną žmogų nuo kito

Esame žmonės. Visi skirtingi ir dėl to nepakartojami. Visi turime draugų, kad ir kokie jie būtų. Mane ir mano draugus gali skirti begalės mylių, tačiau ar tomis myliomis galiu išmatuoti savo vienatvę, kurią dabar jaučiu?

Aš gyvenu čia, kažkur prie upės vingio, o jis kažkur ten, taip toli… Jis taip toli, tačiau kad ir kaip jis bebūtų toli, aš jį pasiekti galiu… O iš vienatvės išeiti negali kaip pakelėm ir dulkėtais vieškeliais gali nueiti iki to, kuriam rūpi…

Aš žinau, kad net jeigu užsidariau visus langus ir duris, aš nesu vienas, bet galiu jaustis vienišu… Visi gali būti labai toli, o aš taip arti niekieno… Aš galiu žinoti, kad esu kažkam reikalingas, tačiau kartu galiu to nejausti…

Aš, kaip ir kiekvienas iš čia esančių, galiu susikurti sodą, kuriame gražiausias ir didžiausiais žiedais žydės vienatvė. Tačiau aš taip pat galiu susikurti sodą, kuriame gražiausia gėle žydėsiu aš pats. Vis dėlto gražiausias sodas yra, buvo ir bus tas, kuriame mūsų gyvenimas taps namais, kuriuose žydi brangiausios gėlės – draugai. Ir jei gyvenimas – sodas, tuomet draugai - gėlės. Tai koks gyvenimo sodas gražiausias?

Mes užsimerkiame, kai reikia matyti, tylime, kai reikia šaukti. Aš galiu nematyti visų tavo ydų, kurias turi, tačiau ar galiu ir turiu nematyti, kad dabar tau reikia manęs? Aš galiu nutylėti, kad elgiesi netaip, tačiau aš privalau šaukti, kai kažkam reikia pagalbos. Kas padės man, jeigu nepadėsiu pats sau bei kitiems?

Aš žinau, kad tolimų vietų nebūna. Tačiau tik tiems, kurie nebando išmatuoti vienatvės buvimo laiko ir vietos. Aš žinau, kad ir man gali nepasisekti...

Moterys yra didvyrės

JR ART fotografija

Ne naujiena, kad kai kuriose Afrikos šalyse dar vis vyksta, rodos, niekada nesibaigsiantis karas, kasdien miršta žmonės ir gyvenimo sąlygos tapo nebežmoniškos. Galbūt tai buvo paskatinimas surengti naują projektą „Moterys yra didvyrės“, kuriuo, pasak projekto organizatorių, norima pabrėžti moterų pagrindinis vaidmuo ir jų orumas. Projekto metu tokiose vietose kaip Kenija, Pietų Sudanas, Siera Leonė, Liberija bei Brazilija (Pietų Amerika) gyvenančių moterų fotografijos publikuojamos visame mieste: ant namų sienų ir stogų, transporto priemonių, tvorų bei kitų pastatų.

Nepaisant karo, yra kitų sunkumų Afrikoje gyvenančioms moterims. Nors didžioji dalis Afrikos gyventojų yra krikščionys, yra ir kitų prieštaringų religijų, kurios sukelia nesutarimus tarpusavy. O lyčių lygybė visai neegzistuoja. Moteris ten yra tarsi vergė, paklusni žmona ar dukra, kuriai tenka sunkiausi ūkio darbai, kai tuo tarpu vyrai „aukoja gyvybę vardan tėvynės“. Dailiosios lyties atstovėms net negalima kalbėtis su vyriškąją gimine, kad jų protas liktų apsaugotas nuo vulgarių minčių. Ant moters kaklo užveržta nematoma metalinė grandinė, kuri ribojo visas žmogaus, o tiksliau moters, laisves.

Mums galbūt ir atrodo keista, kad tokie dalykai kažkur vis dar vyksta, rodos, jau seniai iš to turėjome būti išsivadavę. Taigi asmeniškai manau, kad šis projektas ne tik atskleis, kad moterys taip pat yra žmonės, bet ir leis kiekvienam vyrui susimąstyti, ar jis deramai elgiasi su moteriškąją lytimi, ir moterims pagalvoti, ar su jomis elgiamasi taip, kaip jos to yra vertos. Juk moterys – tai gėlės, iš kurių žiedų išsiris nauja žiedų karta, todėl neleiskime kad šiame sode prisiveistų piktžolių.

Oficiali projekto svetainė: http://www.womenareheroes.be/