2009 m. rugpjūčio 24 d., pirmadienis

Baltijos kelias: ar vis dar esame tokie pat vieningi?

Suėjo lygiai dvidešimt metų kaip pasmerktas nacizmas ir komunizmas, ilgą laiką viešpatęs pasaulyje.Šioms jėgoms įsiviešpatavus pasaulyje, daugelis tautų buvo sujungtos jų pančiais. Būtent 1939 08 23 į nelaisvę, vokiečių reikalų ministrui Joachimui fon Ribentropui ir rusų - Viačeslavui Molotovui pasirašius slaptą paktą,pateko ir Baltijos šalys: Lietuva, Latvija, Estija.

Tačiau praėjus penkiasdešimt metų, pabudome. Pabudome, kad pasakytume pasauliui, jog norime būti laisvi ir nepriklausomi. Trys Baltijos seserys: Lietuva, Latvija, Estija. 1989 08 23, siekdamos atsiskirti nuo Sovietų sąjungos ir būti Nepriklausomomis, šių trijų Baltijos šalių žmonės susikibo už rankų 650 km ilgio grandine, jungiančia Lietuvos, Latvijos, Estijos sostines – Vilnių, Rygą, Taliną.

Payko. Kartu atskleidėme komunizmo vykdytus nusikaltimus bei tai, jog esame vieningi ir trokštame būti laisvi.

"Jautėme, atrodo, taip arti esantį laisvės kvapą bei mūsų vienybę. Tada Baltijos kelias buvo – laisvės, Nepriklausomybės išraiška, siekis atskleisti pasauliui tiesą", - prisiminimais dalijasi mama.

Minint dvidešimtąsias Baltijos kelio metines, į Vilnių iš Talino atkeliavo Baltijos deglas, skirtas uždegti Baltijos laužui. Vyko koncertas rotušės aikštės ( turėjome puikią progą stebėti per televiziją), įvairūs šiai progai skirti renginiai bei LiJOT – Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos rengiama Baltijos kelio akcija – „Flash – mob“. Jos metu į vieną vietą susirinkęs jaunimas su ietuviška atributika susikimba už rankų ir pradeda dainuoti „Buna jau Baltija“. Tą darėme ir mūsų mieste. Nors oras buvo tikrai nedėkingas, tačiau užsidegimo, geros nuotaikos nepritrūko. Septintą valandą, padidėjo susirinkųsių gretos, tad pasidabinę tautine atributika, mojuodami vėliavėlėmis, ėjome prie paminklo, kur, kiek palūkėję, kibos už rankų ir traukėme „Bunda jau Baltija“. Suprasti, o juo labiau pajausti tai, ką žmonės taip stovėdami jautė prieš 20 metų – sunku.

Ir vis gi, praėjus dvidešimčiai metų, kyla klausimas: ar, esant mažesnei ar didesnei grėsmei mūsų tautai, valstybei, stotume taip pat narsiai ir ryžtingai jos ginti? Ar ta karta, kuri mums iškovojo ir padovanojo laisvę, vis dar pasiryžtų susikibti už rankų; ar nugalėtų tebeglūdinti nosnalgija ir sentimentai „aniems geriems“ laikams? Tikriausiai atsirastų dvi barikadų pusės: už ir prieš, tik viliuosi, jog mano karta ryžtųsi ginti ir saugoti to, ką prieš dvidešimt metų mums išsaugojo seneliai, tėvai.

1 komentaras:

  1. Taip, galbūt jis būtų atsakytas, kai kiltų didesnė ar mažesnė grėsmė...
    Šiaip įdomu ar mes patys [ na jaunimas] kaip mūsų tėvai prieš dvidešimtmetį susikibtume už rankų ...

    AtsakytiPanaikinti